Namą ant ežero kranto vis dažniau galima sutikti sėkmingo žmogaus atributų sąraše. Tiesa, toks „malonumas“ dažnai brangiai kainuoja ne tik jo pirkėjui, bet ir gamtai. Kokią kainą už agresyvią žmogaus invaziją į gražiausius gamtos kampelius iš tiesų sumokame ir kodėl atsakingos institucijos vietoje to, kad prisiimtų atsakomybę problemas spręsti, stumdo jas po vis kitų įstaigų koridorius?
Puikus pavyzdys – ežerais ir vaizdingu kraštovaizdžiu garsėjantis Molėtų kraštas. Čia tikras rojus prabangaus nekilnojamojo turto vystytojams, kurie neretai prieina prie kraštutinumų. Pavyzdžiui, pasitaiko ir tokių atvejų, kai sklypai ant ežero kranto pardavinėjami ir darbai juose pradedami, nors net patys sklypai oficialiai nėra suformuoti. Tokiose situacijose dažnai neišvengiama ir aplinkosauginių pažeidimų: nesilaikoma vandens apsaugos juostos reikalavimų, suniokojama miško paklotė, fiksuojami nelegalūs medžių kirtimai ir t.t.
Neseniai vaikščiodamas netoli Alantos miestelio pliažo prie Duobio ežero išvydau panašų vaizdą – natūralią pamiškę pakeitė sunkiosios technikos išvagota teritorija. Be to, kad buvo suniokota miško paklotė, susidaro įspūdis, kad nebuvo laikomasi ir vandens apsauginės zonos reikalavimų. Dėl to kreipiausi į Aplinkos ministeriją, Aplinkos apsaugos departamentą (AAD) ir Molėtų rajono savivaldybę ragindamas atidžiai išnagrinėti šią situaciją, nustatyti pažeidimus ir sudrausminti vystytojų savivalę.
AAD, įvertinęs situaciją, nustatė, kad žemės tvarkymo ir sklypų įrengimo parengiamieji darbai miškų paskirties žemėje buvo atlikti grubiai pažeidžiant miškų naudojimui nustatytus reikalavimus taip padarant žalą miškams/aplinkai. Pateiktame atsakyme nurodoma, kad miškų departamento darbuotojai pradėjo padarytos žalos miškui įvertinimo ir administracinės atsakomybės skyrimo procedūras. Tiesa, kol kas neaišku, ar nuobaudos tikrai bus pritaikytos. O jei ir bus – ar jų dydis išties kompensuos padarytą žalą gamtai ir ar atgrasys vystytojus nuo tolimesnių pažeidimų.
Be to, rašte priduriama: „Inspekcija neturi duomenų apie nurodytos teritorijos planavimo, leidimų statybos dokumentaciją. Manome, kad šią informaciją pagal kompetenciją pateiks Jūsų rašte nurodytas kitas adresatas – Molėtų rajono savivaldybės administracija, kuri ir atsakinga už teisingą teritorijų planavimo dokumentacijos ir statybos leidimų išdavimą“.
O Molėtų rajono savivaldybė, pasirodo, nieko apie tai nežino. „Jokie teritorijų planavimo dokumentai ir su tuo susiję procesai Molėtų rajono savivaldybės administracijoje nėra pradėti vykdyti ir nebuvo derinami“, – rašoma savivaldybės atsakyme bei priduriama, kad atsakingi administracijos darbuotojai apie galimus pažeidimus yra informavę atitinkamas institucijas.
Ši situacija puikiai iliustruoja valstybinių įstaigų abejingumą ir bandymą perkelti atsakomybę kam nors kitam ant pečių. Eilinį kartą prisidengiant neaiškiomis kompetencijų ribomis bandoma problemą stumdyti iš vienos įstaigos į kitą, kol galiausiai ji tyliai nugula į giliausią stalčių. Ir tokia praktika gaji ne tik Molėtų rajone, bet ir visoje Lietuvoje.
Visa tai veda prie sisteminių bėdų. Aplinkos apsaugos departamento vadovas viename interviu teigė, kad jo vadovaujama institucija sugaišta pernelyg daug laiko „savivaldybės kiemo klausimams“ ir neturi laiko bei žmogiškųjų išteklių „tikrosios aplinkosaugos sritims“. Suprantu iššūkius, su kuriais jam tenka susidurti, bet kažkas šias problemas juk turi spręsti, o savivaldybės, panašu, nesiveržia prisiimti papildomos atsakomybės.
Kodėl AAD trūksta žmogiškųjų išteklių? Dėl pernelyg menko valstybės finansavimo. Tai tik patvirtina pernai paskelbtame Valstybės kontrolės audite minimas faktas: Lietuva pagal finansavimą aplinkosaugai yra priešpaskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje. Tiesa ta, kad didesnis finansavimas leistų priimti daugiau aplinkosaugos pareigūnų, mokėti didesnį atlygį, pritraukti daugiau patyrusių ir motyvuotų specialistų bei kovoti su korupcija.
Kol valstybė ir jos institucijos aplinkosauginiams iššūkiams demonstruoja abejingumą, visuomenėje sąmoningumas auga. Tai rodo AAD Pranešimų priėmimo skyriaus gaunamų pranešimų apie pažeidimus statistika. Pavyzdžiui, palyginus 2015 ir 2019 metais gautų pranešimų skaičių, matome 46 proc. siekiantį augimą.
Gal atėjo laikas augti ir atsakingų institucijų sąmoningumui bei aplinkosaugos sektoriaus biudžetui?
Gintas Umbrasas yra Lietuvos žaliųjų partijos valdybos narys ir Molėtų rajono skyriaus pirmininkas
