Gabija Sabaliauskaitė / Savaitraštis „Ekonomika.lt“

Nuo į gamybą orientuotos ekonomikos sistemos reikia pereiti prie paremtos gerove, o gamybos procesas turi atitikti uždarą ciklą, kaip gamtoje: atliekos turi tapti žaliavomis, – įsitikinusi Indrė Kleinaitė, ekonomistė ir darnaus vystymosi ekspertė. Pašnekovė kalba ir apie vietinius atsinaujinančios energijos šaltinius, kurie galėtų pakeisti planuojamą Visagino atominę elektrinę (VAE).

Dar per krizę kalbėjote, kad senojo modelio ekonomika negali išlaikyti nuolatinio augimo, yra pasmerkta recesijoms. Dabar netyla kalbos apie antrąją krizę, euro zona balansuoja tarp stagnacijos ir recesijos. Ar toks scenarijus ir buvo užprogramuotas?

Taip, kadangi modernios ekonomikos dėsniai neatitinka gamtos dėsnių, tad pasiekus tam tikrą mąstą, ekonomikos augimas pasiekia ribas: sistema sukurta taip, kad jei nėra augimo, ji „užlūžta“. Manau neišvengiamai turėsime keisti ekonomikos sistemą, kad ji labiau atitiktų gamtos dėsnius ir nebūtų tokia parazitiška, kokia yra dabar aplinkos ir žmonių atžvilgiu. Turėtume tai padaryti anksčiau, kad išvengti skaudžiausių pasekmių, o jei nedarysime nieko – turėsime skaudesnes pamokas.

Stabili ekosistema yra ekonomikos tvarumo pagrindas, mes negalime niokoti gamtos naudojant ribotus išteklius ir kaupiant vis didesnius atliekų kiekius ir tikėtis, kad turėsime ilgalaikę ekonominę gerovę. Tai niekuo nepagrįsta fantazija.

Kokie negrįžtami klimato pokyčiai jau įvyko?

Kažkada buvusios prognozės, kad klimatas keisis, dabar tapo faktu. Vidutinė temperatūra pakilusi 0,8 °C, o ateityje, jei nieko nekeisime, ji gali kilti iki 5-6°C. Buvo sutarta, kad 2°C yra leistina riba, kurią dar bus galima valdyti, bet jau dabar matome, kad dažniau nei įprasta būna ekstremalių klimato reiškinių. Tirpsta ledynai, mažėja biologinė įvairovė ir miškų plota, kurie padeda absorbuoti anglies dvideginį. Dar anksčiau draudimo bendrovės suskaičiavo, kad 2050 metais visa pasaulinė ekonomika gali bankrutuoti dėl klimato kaitos, nes patirti nuostoliai bus lygūs sukurtam BVP, žus milijonai žmonių visame pasaulyje.

Lietuvoje yra socialiai atsakingo verslo pavyzdžių. Ar tai iš tiesų pastangos problemoms spręsti ar labiau viešųjų ryšių kampanijos?

Sunku pasakyti, kokia yra tikra įmonių motyvacija, bet asmeniškai man ji nesvarbi, svarbiausia, kad bent kažkas naudingo yra daroma, net jei tai tik maži žingsneliai. Beabejo, vien įmonių pastangų neužtenka, kad pasiekti sisteminių pokyčių, reikia, kad teisingi sprendimai būtų priimami aukščiausiame politiniame lygmenyje, tačiau įmonės gali burtis siekiant bendrų darnaus vystymosi tikslų, nes šioje srityje kooperacija, o ne konkurencija atneštų geriausių rezultatų. Viena įmonė, organizacija ar žmogus sisteminių pokyčių nepasieks. Reikia visų sektorių kooperacijos ir sinchroniškų veiksmų.

Kokia darnaus vystymosi, tvarios ekonomikos situacija Lietuvoje?

Kai žlugo Sovietų Sąjunga, žlugo ir neefektyvi, daug energijos naudojanti jos pramonė, o naujoji ėmė taikyti efektyvesnes technologijas. Bet net dabar atsiliekame nuo ES pagal energijos efektyvumo rodiklius, vis dar švaistome energiją: ypač namų ūkiai, pasenę daugiabučiai, kuriuos verkiant reikia renovuoti. Šioje srityje priklausomybė nuo Rusijos yra didžiulė, pirmiausiai čia reikia pastangų ją mažinti. Darnaus vystymosi parametrai apima ne tik aplinkosauginius, bet ir socialinius ir ekonominius rodiklius. Lietuva nepakliūna tarp didžiausių pasaulio teršėjų ar labiausiai skurstančių šalių, tačiau su tokiu ekonomikos modeliu mes einame tuo pačiu niekur nevedančiu keliu. Lietuva turėtų įvertinti savo ekologinį pėdsaką, matuoti gerovę pagal darnaus vystymosi parametrus, tačiau kol kas mes tik skaičiuojam BVP ir juo remiamės. BVP politikams rodo iškreiptą realybės vaizdą ir skatina priimti neteisingus sprendimus. Esu tikra, jei nebūtų taip remiamasi BVP rodikliu, tai atominės projektas nebūtų taip pažengęs į priekį.

Nepalaikote Visagino atominės elektrinės idėjos ir kalbate apie kitus būdus šalies energetiniui saugumui pasiekti ir užtikrinti. Kokie jie?

Esu prieš atominę energiją apskritai, nes nors anglies dvideginio ši energija sukuria mažiau nei anglies ar dujų, tačiau vis tik priklauso linijinės gamybos paradigmai, kuomet iš gamtos paimami baigtiniai ištekliai, o atgal atiduodamos radioaktyvios atliekos, kurių saugojimo klausimas nėra išspręstas. Tai daug aplinkosauginių ir socialinių kaštų kainuojantis energijos gavimo būdas, apie kurio tikrą poveikį sveikatai net nėra patikimos informacijos, nes ją slepia atominė industrija. Kadangi šie kaštai yra „eksternalizuojami“, todėl atominę energiją vadina pigia energija.

Atominėje energetikoje naudojamas uranas, iškastinis kuras, kurio ištekliai mažėja ir prognozuojamas jo brangimas. 30 proc. urano gavybos valdo Rusija, ir nors jį galima pirkti iš kitų šalių, šios šalys glaudžiai bendradarbiauja ir kainomis nekonkuruoja. Atominės statomos su baigtiniu galiojimo laiku, tad atominė yra palyginti „trumpalaikis“ sprendimas turint omenyje, kad Amerikos indėnai sprendimus priimdavo atsižvelgdami kaip tai paveiks 7 kartas į priekį.

Daug švaresnė, saugesnė ir pigesnė energija yra gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių: saulės, vėjo, žemės, vandens, biomasės ir pan. Reikia jų mišinio, negali tikėtis priklausyti nuo vienos rūšies. O saulės ar vėjo energija yra nesibaigianti ir švari, nereikia ardyti ekosistemų jas išgaunant ir tik nuo technologijų tobulėjimo priklauso kaip racionaliai ir efektyviai galėsime tą nemokamą energiją panaudoti.

Skaityti daugiau: http://www.ekonomika.lt/naujiena/i-kleinaite-senajai-ekonomikai-ateina-galas-30625.html?page=1#ixzz27NkWzCoE