Pirmą kartą Lietuvos istorijoje rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) piliečiai galėjo balsuoti ir už žaliąją politiką. Lietuvos politikos žodyne šalia konservatorių, socialdemokratų ir liberalų kaip atskira politinė kryptis atsirado ir žalieji.
Nors ne visi su tokiu vertinimu sutinka ir net profesionaliems politologams reikia laiko perbraižyti politinės minties žemėlapį Lietuvoje, į politinę areną įžengę žalieji aiškiai pasakė, kad savo esme nėra nei dešinieji, nei kairieji.
Lietuvoje yra dvi partijos, kurių pavadinime yra žodis „žalieji“. Tai Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Antros partijos pavadinimas natūraliai perša mintį, kad tai yra dvi susijungusios partijos, bet tai nėra tiesa. Tai dvi atskiros ir labai skirtingos partijos, kurias nemažai žaliajai politikai prijaučiančių žmonių painioja.
Ar valstiečių sėkmę galima laikyti žaliųjų sėkme? Mano nuomone, ne. Kodėl? Todėl, kad nepaisant tam tikrų žalių valstiečių pozicijų, pvz., dėl atominės ar GMO, jų partija gyvuoja ant stambaus ir intensyvaus pramoninio agroverslo pamatų. Visame pasaulyje žalieji pasisako prieš intensyvius pramoninius ūkius, nes toks ūkininkavimo būdas daro didžiulę aplinkosauginę ir socialinę žalą, ir neturi nieko bendro su žaliųjų žemės ūkio vizija.
Prieš rinkimus iš valstiečių stovyklos sklido prieštaringi signalai dėl to, prie kurios frakcijos EP jie jungtųsi, jei laimėtų vietą. Nuo Europos žaliųjų frakcijos – ketvirtos pagal dydį ir aktyviausios – jie atsiribojo dėl tradicinių šeimos vertybių. Tarsi politikai turėtų teisę kištis į privatų žmonių gyvenimą ir aiškinti, kas yra šeima, o kas ne. Vieni partijos atstovai, labiau žalieji nei valstiečiai, teigė, jog prisijungtų prie radikalesnių kairiųjų, kai tuo tarpu kiti, daugiau svorio partijoje turintieji, labiau valstiečiai, debatuose teigė, kad jungtųsi prie dešiniųjų EP politinių jėgų – Europos liaudies frakcijos – žinomos kaip vienos blogiausiai balsuojančios dėl gamtos. Tokie prieštaringi signalai kėlė nerimą ir skambėjo mažų mažiausiai keistai. Vertinant rimtai, tai skambėjo ne tik neprofesionaliai ir neatsakingai, bet ir kaip pigios nesąžiningos politikos pavyzdys.
Po rinkimų paaiškėjo, kad valstiečiai iš tiesų elgėsi nesąžiningai ir tik pasinaudojo žodeliu „žalieji“ tarsi jauku žaliajam rinkėjui. Jų lyderis Ramūnas Karbauskis oficialiai paskelbė, kad jungsis prie Europos liaudies frakcijos. Prisijungdami prie tradicinių dešiniųjų frakcijos, valstiečiai parodė savo tikrą veidą atskleisdami, kad neturi nieko bendro nei su kairiosiomis, nei su žaliosiomis idėjomis. Jų politika tėra savo verslo interesų gynimas, o manipuliacija žodeliu „žalieji“ yra tipinis žaliojo smegenų plovimo (angl. greenwashing) pavyzdys politikoje.
Tuo tarpu Lietuvos žaliųjų partijos „nesėkmę“ galima laikyti svarbiu žingsniu stiprinant žaliąją politinę mintį Lietuvoje. Kaip politikos debiutantai, kalbantys apie tokius nelabai Lietuvoje žinomus dalykus kaip „Gerovės ekonomika“, nešokantys ant populiarios euroskepticizmo bangos, nesinaudojantys Ukrainos krize susirinkti kuo daugiau politinių kreditų, nedalinantys tuščių pažadų ir neturintys tokių politinės reklamos galimybių kaip Olimpe įsitaisiusios partijos ir dar šalia viso to jauniausi kandidatai bei vieni mažiausiai pinigų išleidę politinei kampanijai – manau, kad ši partija padarė labai gerą startą surinkdama daugiau kaip 40 tūkst. Lietuvos piliečių balsų (3,55 proc.), net jei tai ir nesuteikė nė vieno mandato EP.
Žaliųjų politinės organizacijos pasaulyje gimsta iš pilietinio nesitaikstymo su tradicinių partijų abejingumu opioms sisteminėms ekonominėms, aplinkosauginėms ir socialinėms problemoms. Žaliesiems politika vyksta ne tik tiesioginėje politikoje, tad pradėjus nuo nulio ir gavus daugiau nei 3.5 proc. balsų, o kai kuriuose miestuose ar užsienio šalyse, kur balsavo lietuviai, pasiekus ir 5 proc. ribą, yra iš pilietinės visuomenės gautas mandatas veikti toliau. Lietuvos žaliųjų partijos prioritetai, tokie kaip gerovės ekonomika, atsinaujinančioji energetika, ekologiškas maistas, įskaitant ir žemės ūkio reformą bei visuomenės sveikatos klausimus, asmens privatumas ir stipresnis visuomenės balsas politikoje rado atgarsį ir įgijo daugiau pasitikėjimo tarp Lietuvos žmonių.
