Šiuo metu vilniečiai karštai diskutuoja apie Žaliojo tilto skulptūrų likimą Vilniuje.
Kur dėti kablelį teiginyje „Griauti negalima palikti“? Diskusijose dalyvauja ir politikai. Vieni jų pasisako už skulptūrų pašalinimą nuo tilto, kiti – problemų jose nemato.
Manau, jog šį klausimą turėtų spręsti patys vilniečiai, nes miestas priklauso jiems, o politikai turi vykdyti žmonių valią. Dauguma piliečių savo mintyse sovietines skulptūras turbūt jau seniai sugriovė ir, išsivadavę iš sovietinio mentaliteto, patys gali nuspręsti skulptūrų likimą. Klausimas išlieka atviras – kaip tai padaryti, kad tai nebūtų apklausa, kurios rezultatai iš dalies priklauso nuo to, kaip yra suformuluotas klausimas?
Galbūt teisingiau būtų formuluoti klausimą ne „griauti ar palikti“, o kaip tinkamai sutvarkyti visą Žaliąjį tiltą: ne tik skulptūras, bet ir gatvę, sankryžą prieš ir už tilto. Juk skulptūros, kokios jos bebūtų, yra neatsiejama tilto kompozicijos dalis, todėl nugriauti jas ir nieko nedaryti nėra tinkamas sprendimas. Tuomet, reiktų skelbti atvirą konkursą – kūrybines dirbtuves – ir kartu su suinteresuotomis visuomenės šalimis ieškoti geriausių sprendimų. Galbūt geriausias sprendimas slypi kažkur anapus „griauti ar palikti“, bet jį atrasti galima tik laikinai suspendavus savo išankstines asmenines nuomones ir leidus pasireikšti kolektyviniam kūrybingumui.
Ta pačia proga, kalbant apie sovietines skulptūras, norėčiau pakreipti diskusiją kita linkme ir pažvelgti plačiau. Sovietinių reliktų Vilniuje gausu ne tik ant Žaliojo tilto. Tai – opios Vilniaus problemos, apie kurias nėra nei lengva diskutuoti, nei jas spręsti, bet būtent jos ir reikalauja daugiausia dėmesio. Žaliojo tilto skulptūros yra pakankamai nesudėtingai išsprendžiama problema, lyginant su tikruoju sovietiniu palikimu.
Kokios tos opios problemos? Kas yra tikrasis sovietinis palikimas, kurį politikai turėtų padėti vilniečiams spręsti?
Tai – senos Vilniaus gatvės, suprojektuotos be dviračių takų, sovietiniai nerenovuoti daugiabučiai, kuriems atnaujinimas yra gyvybiškai svarbus. Nors ir jau renovuotuose daugiabučiuose esama nemažai problemų: pavyzdžiui, dėl nekokybiškos vėdinimo sistemos drėkstančios ir pelijančios sienos. Visa tai lėmė sovietinis požiūris į darbą: padaryti kuo greičiau ir bet kaip.
Šis sovietinis palikimas kur kas labiau žeidžia vilniečių orumą ir sudaro daug didesnių nepatogumų nei Žaliojo tilto skulptūros. Ar susitvarkę su sovietinėmis skulptūromis imsimės tvarkytis su tikruoju sovietiniu reliktu – pasenusiomis gatvėmis, pasenusiais daugiabučiais, aplaidžiu požiūriu į miesto planavimą ir darbo kokybę, o svarbiausia – iškreiptu politikų požiūriu, jog jie vieni viską sprendžia ir vilniečių jiems reikia tik rinkimų metu?
Indrė Kleinaitė yra ekonomistė, darnaus vystymosi ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos kandidatė į Vilniaus meres
