Ar svarbu, kur išmesime parduotuvėje gautą kasos kvitą, namie baigtos valgyti duonos pakuotę, ar pakeliui į darbą išgertą kavos puodelį? Kodėl tai rūpi beveik kiekvienam europiečiui, bet tik kas septintam lietuviui? Kiek reikšmės esame linkę skirti tam, kaip tvarkome savo šiukšles? Ar išvis verta apie tai galvoti?
Kalbėti apie tai, kaip tvarkomės su tuo, kas lieka patenkinus visus poreikius, nepopuliaru. Vieniems tai atrodo nepadoru, ypač kai fone vyksta dideli ar net istoriniai įvykiai. Kitiems – per daug intymu: nors drąsiai domimės tuo, kas, kam ir kiek išleidžia, ką valgo ar su kuo miega, pasiteirauti, apie tai, ką darome su savo šiukšlėmis, ar teisingai jas šaliname, dažnai vengiame. Žinoma, kartą per metus vienas kitą paraginame „daryti“, bet, atrodo, tuo mūsų rūpestis ir apsiriboja. Ir išties rūpintis tuo reikštų kvestionuoti savo gyvenimo būdą, o vartotojiškam homo sapiens. Tai paprasčiausiai nemalonu. Nekalbant jau apie tai, kad visa kas susiję su atliekų šalinimu atrodo purvina, nereikšminga, šiukšlina…
Bet pažangios visuomenės jau seniai atliekas nustojo laikyti šiukšlėmis. Jos, žvelgdamos į ilgalaikę perspektyvą, pastebi neišvengiamą priklausomybės nuo ribotų ir brangių išteklių problemą, todėl siekdamos išlaikyti tvarumą bei konkurencingumą, ekonomiką stengiasi atsieti nuo resursų eikvojimo. Pamažu atsiribojama nuo linijinio, gamybos metodu „imti, gaminti, išmesti“ paremto veikimo ir pereinama prie žiedinės, arba žaliosios, ekonomikos. Jos esmė – maksimalios naudos gavimas minimaliausiais sąnaudų kaštais, išlaikant mažiausią įmanomą poveikį aplinkai. Ciklinis bei atkuriamasis procesai čia kertiniai. Būtent todėl atliekos laikomos ne šiukšlėmis, o ištekliais. Dėl šių priežasčių didžiausias prioritetas tenka jų tvarkymo klausimui.
Tuo tarpu Europa priversta skambinti pavojaus varpais – deginti ar laidoti atliekas po žeme – pražūtinga, tačiau į sąvartynus vis dar patenka milžiniški kiekiai paklausių antrinių žaliavų. Lapkričio 21- 29 dienos visoje ES paskelbtos Atliekų kiekio mažinimo savaite. Europiečiai raginami keisti įpročius, medžiagas panaudoti pakartotinai, o neišvengiamai susidarančias atliekas perdirbti ir taip mažinti šalinamų atliekų kiekį. Lietuvoje startą savaitės renginiams davė Lietuvos žalieji, inicijavę atliekų rūšiavimo skatinimo akciją. Jos metu žalieji surengė turą per Lietuvą, informavo gyventojus apie atsakingo atliekų tvarkymo svarbą, diskutavo apie esamą sistemą ir jos tobulinimo galimybes. Bendradarbiaudami su Pakuočių tvarkymo organizacija, jie skelbė „Rūšiuoji, vadinasi galvoji!” Tačiau, ar Lietuva galvoja? Kokia padėtis miestuose ir miesteliuose rūšiavimo atžvilgiu?
„Spinter” atlikto tyrimo duomenimis, teigiančiųjų, jog atliekas rūšiuoja reguliariai – vos 35 proc. Lyginant su ES, mažiau nei pas mus rūšiuojančiųjų yra tik Rumunijoje, Bulgarijoje ir Latvijoje. Turint omenyje, kiek investicijų skiriama šiai sričiai ir kokius perdirbamų atliekų kiekius Lietuva yra įsipareigojusi įvykdyti, šios tendencijos nedžiugina. Tačiau ar padaryta viskas, kad situacija pasikeistų?
49 procentai žmonių nerūšiuoja dėl elementarios priežasties – netoliese jų namų nėra antrinėms žaliavoms skirtų konteinerių. 33 procentams trūksta informacijos – jie teigia, kad rūšiuotų, jei būtų įsitikinę tokio veiksmo nauda. Gyventojai nežino, kas vyksta su perdirbimui renkamomis atliekomis, kur ir kaip jos panaudojamos. Žinių stygius lemia mitų įsivyravimą – tebegajus požiūris, kad atliekų surinkimo automobiliai net ir išrūšiuotas šiukšles pila į bendrą krūvą ir šalina sąvartyne. Absoliuti dauguma teigia, jog būtų suinteresuoti rūšiavimu, jei jaustų ekonominę grąžą. Žinoma, dalį jų paveiks nuo vasario įvedama depozito plastikinei gėrimų tarai sistema, tačiau gyventojai daug labiau pageidauja reformuoti apmokestinimą už atliekų išvežimą. Jie pasipiktinę galiojančia tvarka, kai yra apmokestinami pagal gyvenamojo ploto kvadratūrą, o ne realiai šalinamą atliekų kiekį. Ši padėtis priveda prie tokio cinizmo, kad net 25 procentai gyventojų teigia pradėsiantys rūšiuoti tik, jei grėstų bauda.
Didžioji dalis išvardintų nerūšiavimą lemiančių problemų galėtų būti išspręstos kompleksinėmis, bet ne taip sunkiai įgyvendinamomis intervencijomis: mitus laužyti padėtų aktyvesnis bendradarbiavimas tarp savivaldybės, atliekų vežėjų, tvarkytojų ir gyventojų, taip pat nuolatinis, intensyvus ir kryptingas informavimas apie rūšiavimo prasmę ir naudą, jo atlikimo propagavimas. Apmokestinimą ir infrastruktūros problemas išspręstų žaliųjų jau ilgą laiką siūlomas alternatyvios rinkliavos modelis – mokestis už nerūšiuotų šiukšlių maišus: gyventojai, įsigydami specialia banderole pažymėtą šiukšlių maišą, neperdirbamoms atliekoms, mokėtų tik už jį, o išrūšiuotos atliekos surinktas atskiruose maišuose būtų išvežamos nemokamai. Jei gyventojas nerūšiuotų – turėtų pirkti daugiau maišų, t.y. mokėti daugiau. Už maišelius gautos lėšos tektų savivaldybei, tokiu būdu kaip ir dabar ji finansuotų atliekų tvarkymo sistemą. Principas „teršėjas moka“ paskatintų žmones rūšiuoti ir sumažintų į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį.
Deja, labiausiai tokioms permainoms priešinasi pačios savivaldybės. Dabartinė sistema joms yra perdėm patogi: savivaldybės iš gyventojų gauna fiksuotą sumą, dėl to gali planuoti savo veiklą. Taip, šis principas leidžia savivaldybei uždirbti, tačiau akivaizdu, jog jis yra ne tik visai neefektyvus, bet ir kartais prasilenkia su logika. Dar daugiau – skatindamos savo gyventojus rūšiuoti savivaldybės imasi ir policinių žygių: montuoja stebėjimo kameras ar siunčia kontrolierius tikrinti individualių konteinerių turinio ir bausti netinkamai arba apskritai nerūšiuojančių atliekų turėtojų.
Žinoma, atliekų tvarkymo srityje veikia ir daugiau suinteresuotų grupių, vyrauja neskaidrūs vykdomosios grandies tarpusavio santykiai. Tam spręsti reikia kompleksinių priemonių, yra spragų teisiniame atliekų tvarkymo sektoriaus reglamentavime. Visgi nevalia užmiršti ir to, kas vyksta žmonių sąmonėse. Ne palikti savieigai, o reaguojant į skirtingus poreikius ir požiūrius konstruktyviai bei sistemingai kreipti mąstymą reikiama tvaraus ir atsakingo vartojimo kryptimi. Juk išties nesinorėtų, kad investavus milijonus į depozito ar kitų sistemų įvedimą tektų pastebėti, jog jų pajėgumai toli gražu nepakankami norimiems ir užsibrėžtiems tikslams bei prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti.
Skaitykite daugiau: http://grynas.delfi.lt/aplinka/nuomone-ka-daryti-kad-siuksles-duotu-pelna.d?id=69655682
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos narė
