Panašu, kad konservatorius ištiko netikėta amnezija arba keistas politinių pažiūrų poslinkis. Kai didžiausi atominės energetikos šalininkai, ir įvairiausio šmeižto apie žaliuosius skleidėjai, prabyla apie klimato krizę ir dabar jau save ima linksniuoti žaliaisiais, darosi sunku apsispręsti, kaip vertinti tokį žingsnį – kaip madų vaikymąsi, atvirą veidmainystę ar vis tik laikiną politinį užtemimą?
Praėjusią savaitę publikuotame tekste viena TS-LKD atstovė aprašė klimato kaitos iššūkio svarbą, atkreipė dėmesį į besiplečiančias ekologijos temomis besirūpinančių gyventojų gretas bei augančią žaliųjų partijų ir politikų įtaką Europos mastu. Viena vertus, džiugu, kad dar viena politinė jėga pripažįsta aplinkosaugos reikšmę ir įvertina augantį žaliosios politikos svorį, tačiau antra vertus, natūraliai kyla klausimas – kiek šis susirūpinimas nuoširdus ir suderinamas su konservatorių ideologija bei vykdoma politika?
Tokios abejonės priežastis susijusi su labiausiai stebinančia straipsnio išvada. Įvertindama augantį ekologijos vertybes puoselėjančių rinkėjų ratą ir kritiškai atsiliepdama apie juos atstovaujančius politinius konkurentus (Lietuvos žaliųjų partiją ir pseudo „žalią” Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą), straipsnio autorė teigia, kad vienintelė logiška išeitis – žaliosios politikos vairą į savo rankas perimti konservatoriams.
Kaip įrodymą, kad žaliasis konservatizmas įmanomas, autorė pateikia pavyzdžius iš Didžiosios Britanijos. Ji cituoja M. Thatcher devintajame dešimtmetyje teigusią, kad „tai mes, konservatoriai, kurie nesame vien tik žemės draugai – mes esame jos sergėtojai ir patikėtiniai ateities kartoms”, tačiau, deja, nutyli, jog būtent M. Thatcher valdymo metu Didžiajai Britanijai pradėta lipdyti „Dirty Men of Europe” etiketė dėl toksiškų atliekų importo, plataus masto sieros dioksido, atsakingo už rūgštaus lietaus susidarymą, gamybos, didelio kiekio nuotekų šalinimo tiesiai į Šiaurės jūrą ir kitų milžinišką oro ir vandenų taršą sukėlusių incidentų. Girdama dabartinę Britanijos torių politiką ir priimtus sprendimus dėl vienkartinių plastikinių šiaudelių ir kitų indų draudimo, autorė nemini, pavyzdžiui, kad tik šiek tiek daugiau nei 20 proc. elektros energijos Britanijoje gaminama iš atsinaujinačių energijos šaltinių, visa kita dalis vis dar arba iškastinio kuro – deginant dujas ir anglį – arba branduolinės energetikos produktas.
Žaliasis konservatizmas ar green washing’as?
Šiame kontekste norisi prisiminti ir dar vieną nesenos Didžiosios Britanijos konservatorių istorijos epizodą – buvusio partijos lyderio ir ex premjero D. Camerono valdymo laikotarpį. Ir jis bandė suteikti konservatoriams žaliąjį atspalvį. 2005 – 2007 m. rinkiminių kampanijų metu D. Camerono ir komandos šūkis buvo „Vote blue, go Green”, deja, neilgai trukus transformavosi į „Vote blue, get real”. Nors Cameronas žadėjo žaliąją revoliuciją, o dėmesiui į klimato kaitos problemą atkreipti pasikinkęs haskius keliavo į Šiaurės ašigalį apžiūrėti tirpstančių ledynų, premjero ir jo kabineto ekologinis entuziazmas išgaravo pradėjus priiminėti politinius sprendimus. Būtent torių Vyriausybės valdymo metu buvo panaikinta mokesčių lengvata bendruomenėse savo reikmėms iš atsinaujinančių šaltinių gaminamai elektros energijai, panaikinta parama įsigyjantiems elektrinius ir hibridinius automobilius, nutraukta parama namų ūkiams naudojantiems saulės energiją apsirūpinti šiluma būstams, panaikinta valstybinė agentūra konsultavusi vietines tarybas ir verslo įmones prisitaikymo prie klimato kaitos klausimais, atsisakyta iki tol deklaruotų siūlymų didinti aplinkosauginius mokesčius.
Britanijos apžvalgininkai teigia, kad toks Camerono posūkis į aplinkosaugos akcentavimą tebuvo bandymas atstatyti partijos įvaizdį iš „nasty” į „caring”. Panaši nuojauta vyrauja ir girdint apie lietuvišką žaliąjį konservatizmą. Galbūt tai arogancija kaltinamų konservatorių siekio tapti „Žmonių partija” išraiška?
Priešistorė arba konservatoriai ir Ignalinos atominė elektrinė
Žaliojo atspalvio ieškantiems Lietuvos konservatoriams koją kiša branduolinės energetikos propagavimas. Būtent konservatoriai 2008 m. inicijavo referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, nors dar stodami į Europos Sąjungą įsipareigojome elektrinę uždaryti ir 2004 m. pirmasis reaktorius jau buvo sustabdytas. Nuo konservatorių ambicijos įgyvendinimo apsaugojo nepakankamas referendumo dalyvių skaičius ir 2009 m. elektrinė visiškai nutraukė elektros gamybą. Ignalinos atominė elektrinė turėjo galingiausius reaktorius pasaulyje, net buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą, nors šiuo atveju, vargu, ar tai džiaugsmą keliantis pasiekimas. Be to, Ignalinos atominė turėjo to paties RMBK tipo reaktorius kaip ir gerai žinoma Černobylio elektrinė.
Konservatoriai pasisakė ir už naujos atominės elektrinės statybas Visagine, niekindami žaliuosius inicijavusius referendumą šiuo klausimu, o vėliau ir žmones, kurie balsavo prieš naują atominį monstrą.
Žinoma, yra oponentų teigiančių, kad lyginant energijos gavybą deginant anglį su atomine energetika, pastaroji laimi, nes į atmosferą išmeta minimaliai taršos ir šiuo požiūriu ji iš tiesų būtų švarus energijos gavybos būdas. Tačiau radioaktyvių atliekų saugojimo klausimas, spinduliuotė, avarijų, nelaimingų atsitikimų rizika, terminė tarša aušinant reaktorius užgožia šiuos argumentus. Tiems, kas vis dar palaiko atominės energetikos vystymo idėją, siūlau pasižiūrėti Lietuvoje filmuotą ir ypač didelio pasaulinio atgarsio sulaukusį serialą „Černobylis“. Ne tik dėl to, kad serialas įvertintas 9,6 IMDb balais (aplenkęs net populiarųjį „Sostų karų” serialą) ir yra puikus kinematografijos kūrinys, bet visų pirma, dėl to, kad primena apie skaudžias pasekmes, kurias jau yra sukėlusi atominė energetika.
Pažiūrų suderinamumo viražai
Žinoma, kaip žaliųjų atstovė, džiaugiuosi, kad vis daugiau politikų klimato kaitą ir su ja susijusius iššūkius kelia į viešumą, kad tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu ši tema užima vis svarbesnę vietą politinėje darbotvarkėje. Tačiau norėtųsi, kad ketinimus lydėtų ne vien žodžiai, bet ir darbai. Pavyzdžiui, kad kalbant apie ketinimą sergėti žemę ir jos išteklius, nebūtų statomi suskystintų dujų terminalai ar propaguojamos atominės jėgainės, o realiai skatinama atsinaujinanti energetika.
Taip pat labai norisi atkreipti dėmesį į tai, kad prieš į savo vertybių sąrašą įsitraukiant terminą „žalieji” reikia suprasti, kad ši ideologija yra ne vien apie gyvūnų gerovę ar medžių išsaugojimą. Tai nuoseklią vidinę logiką turinti ir konkrečias pažiūras apjungianti sistema, po kuria telpa ir gamtinių resursų tausojimo filosofija ir jos įgyvendinimui reikalingas socialinis teisingumas, lyčių lygybė, tolerancijos vertybių puoselėjimas. Kaip po žaliuoju konservatizmu derėtų kairioji socialinė politika, progresinių mokesčių idėjos? Kaip tarpusavyje dera konservatorių atstovaujama tradicinės šeimos samprata, prieš progresyvų lytinį švietimą ir moters teisę nutraukti nėštumą nukreipta politika ir žaliųjų ginama tolerancijos idėja, teisė į lytinį švietimą, laisvą moters pasirinkimą? Galų gale atominės energetikos propagavimas ir atsinaujinančios energetikos plėtra? Žinoma, galima šiuos klausimus palikti retoriniais. Jau turime vieną rinkimus laimėjusią politinę organizaciją, kuriai užteko pakoreguoti pavadinimą nederinant, o juo labiau neįgyvendinant ekologinės politikos. Galbūt ant „žaliosios bangos” išplaukti pavyks ir kitiems? Tik ar taip sparčiai vystantis klimato krizei turime laiko tokioms improvizacijoms?
Na, o dėl komentaro pavadinime minėtos rekomendacijos – patariu konservatoriams peržiūrėti bent keletą „Černobylio“ serijų. Gal padės atgauti atmintį ir peržiūrėti poziciją dėl atominės energetikos?
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja
