„Kuo ilgiau esu politikoje, tuo labiau suprantu, kad esminis dalykas joje yra vertybinis ir moralinis stuburas“, – eidama penktą kadenciją Panevėžio taryboje sakė Gema Umbrasienė, kurios netekome ankstyvą 2024 m. vasario 23-osios rytą. Pirmoji Panevėžio miesto merė, ilgametė tarybos narė, žaliosios politikos lyderė, pilietinių iniciatyvų organizatorė – tik keli apibūdinimai to, ką per gyvenimą spėjo nuveikti G. Umbrasienė. Bendražygiai prisimena ją kaip stiprų, empatišką ir išmintingą žmogų, buvusį gerumo ir teisingumo pavyzdžiu.
Kova už Nepriklausomybę Panevėžyje
Nors gimė ir augo Šiauliuose, G. Umbrasienei gyvenimo darbu tapo Panevėžys. Vilniaus universitete, tuomet dar Gema Lukoševičiūtė, įgijusi ekonomistės specialybę po kelerių metų ji atvyko į Panevėžį, tapusį jos politine arena. Čia ji 1987 m. tapo Panevėžio Vykdomojo komiteto Ekonominio ir socialinio vystymo skyriaus vadove.
Tuo metu Lietuva jau gyveno Nepriklausomybės viltimi. G. Umbrasienė buvo viena pirmųjų Panevėžio sąjūdiečių, aktyviai dalyvavo atgimimo veikloje ir nebijojo būti įvykių sūkuryje.
„Iki šiol prisimenu, kaip į mane buvo atsuktas automato vamzdis. Per 1991 m. rugpjūčio įvykius atlėkusi prie užimto centrinio pašto, pamačiau, kaip jaunas vaikinas buvo su automatu buvo atsisukęs į pagyvenusią moterį. Šūktelėjau: „Kaip tu taip gali, juk ji tavo mama galėtų būti!“. O jis ir atsuko automatą į mane. Iki šiol prisimenu jo stiklines akis“, – sudėtingos akimirkos buvo įstrigusios G. Umbrasienės atmintyje.
Prisimindama sudėtingą laikotarpį, G. Umbrasienė pabrėždavo, kad Panevėžio gyventojai buvo nepaprastai aktyvūs valstybės Nepriklausomybės kūrime.
„Didžiuojuosi Panevėžiu, Panevėžio žmonėmis, tuo, ką jie tada padarė ir tuo, ką jie daro dabar“, – sakė ji.
Vos trisdešimtmetį perkopusi G. Umbrasienė tuomet jau buvo tapusi pirmąja penkto pagal dydį Lietuvos miesto mere. 1990–1991 šias svarbias pareigas ėjusi G. Umbrasienė iki šiol yra vienintelė moteris, kada nors vadovavusi Panevėžiui.
„Nė per žingsnį neatsitrauksime nuo Nepriklausomybės ir laisvės siekio, bet darysime viską, kad Panevėžyje nebūtų aukų“, – toks buvo Panevėžio merės G. Umbrasienės ir jos komandos tikslas tais sudėtingais laikais. G. Umbrasienė sakydavo, kad tai, jog Nepriklausomybės aušroje Panevėžiui vadovavo jauna moteris, dažnai praversdavo. Pavyzdžiui, kai tekdavo bendrauti su Rusijos kariuomenės atstovais, juos ištikdavo šokas, pamačius miestui vadovaujančią jauną moterį. Pasimetimo akimirkoje G. Umbrasienei ir jos komandai pavykdavo susikurti geresnes derybines pozicijas.
Nors po sudėtingo laikotarpio G. Umbrasienė buvo kuriam laikui nusprendusi nuo politikos atsitraukti, ši svarbi sritis nepaleido – buvo išrinkta į Panevėžio miesto tarybą.
2005–2008 G. Umbrasienė užėmė dar vienas itin atsakingas pareigas – vadovavo Panevėžio apskričiai. Ir nors 2006-aisiais buvo išrinkta į Seimą, prioritetu laikė savo miestą ir pasirinko tęsti apskrities viršininkės darbus. Vėliau G. Umbrasienė dirbo Panevėžio mero pavaduotoja, iki pat 2023 m. dirbo miesto taryboje.
Bendražygiai, dirbę kartu įvairiose organizacijose ir institucijose, G. Umbrasienę prisimena kaip tikrą idėjų generatorę, lyderę, gebėjusią aplink save suburti žmones.
Rūpinosi ir paveldu, ir žmonėmis
Tarp įvairiose pareigose G. Umbrasienės nuveiktų darbų – svarbaus strateginio projekto „Rail Baltica“ startas, taip pat organizuotas vienintelio Panevėžio apskrityje pasaulinio paveldo objekto, Struvės geodezinio lanko įamžinimas, kuris iki šiol vadinamas Umbrasienės objektu. Ne be G. Umbrasienės įsikišimo buvo išgelbėtas ir faktiškai bankrutuojantis Aukštaitijos siaurasis geležinkelis.
Kolegos prisimena, kad G. Umbrasienei labai rūpėjo ir miesto paveldo reikalai. Kaip pasakoja knygų leidėja Jerutė Vaičekauskienė, kai ji norėjo išleisti pilnus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės raštus, būtent G. Umbrasienė pirmoji ėmėsi padėti šią idėją įgyvendinti. G. Umbrasienės iniciatyva įsteigtas ir G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.
G. Umbrasienė taip pat daug prisidėjo, kad būtų sustabdytas G. Petkevičaitės-Bitės namo, Čerkeso sodybos, pastato seniausioje Panevėžio miesto vietoje Senamiesčio g. privatizavimas. Ji taip pat jungėsi prie veiklų, skirtų Felicijos Bortkevičienės atminimo gaivinimui Panevėžyje.
G. Umbrasienė aktyviai veikė įvairiose organizacijose. Kartu su užsienio partneriais inicijavo Panevėžio Užsienio Verslo Investuotojų Asociaciją (FIBA), įkūrė organizacijos Junior Chamber International (JCI), kuri vienija įvairių sričių profesionalus ir ugdo lyderius, Panevėžio skyrių, prisidėjo prie Panevėžio gyvūnų globos draugijos ir prieglaudos įkūrimo ir plėtros, Labdaros draugijos „Atjauta“ veiklos.
„Gema buvo svarbiausia mūsų rėmėja. Kada tik kreipdavomės, visada sulaukdavome pagalbos. Sunku suskaičiuoti, kiek ji mums padėjo. Su kiekviena mūsų globojama mama ar vaiku ji rasdavo kalbą, stengdavosi spręsti jų problemas. Vaikai ją labai mylėjo, mielai su ja bendravo. Netekę jos mes irgi tapome našlaičiais“, – šiltais žodžiais dalinosi Panevėžio labdaros draugijos „Atjauta“, kuri padeda socialiai remtinoms ir rizikų grupių šeimoms, atstovai. 
Apie laimę ir politiką
Į politiką G. Umbrasienė sakė „nelindusi“, tiesiog jau taip nutiko, kad ji tapo viena pagrindinių moters gyvenimo dalių, įtraukusi ir nebepaleidusi. Politikoje jai itin svarbu buvo laikytis savo moralinio ir vertybinio stuburo – tai politikė įrodė savo veiksmais ir darbais.
G. Umbrasienė manė, kad Lietuvos politikoje trūko sveiko idealizmo ir sveiko ekstremizmo idealistines idėjas ginti, tad su bendražygiais ir siekė jo įnešti. „Žalioji linija, žaliasis mąstymas ir žaliasis veikimas yra tai, kas gali išgelbėti Žemę, mus visus ir ateities kartas“, – buvo įsitikinusi politikė.
Svarbius politinius postus užėmusiai G. Umbrasienei niekada neprireikė rinktis tarp karjeros ir šeimos – ji gebėjo viską suderinti. Kartu su vyru teisininku Arūnu G. Umbrasienė užaugino sūnų, taip pat Arūną.
„Į laimę einama visą gyvenimą. Jei taip, ji – tikslas, kurio reikia siekti”, – kone prieš du dešimtmečius leidiniui „Sekundė“ sakė G. Umbrasienė. Šiuo motto ji dalinosi ir su bendražygiais, kurie iš jos sėmėsi išminties.
Prisimena bendražygiai
„Gema – labai stiprus, empatiškas ir be galo išmintingas žmogus. Nepakanti neteisingumui, bet visada randanti kelią, kaip susikalbėti ir rasti kompromisą. Ji buvo gerumo ir teisingumo pavyzdys mums visiems. Tai skaudi netektis žaliųjų bendruomenei, kurios ypatingai reikšminga dalimi ji buvo. Didžiuojuosi galėjusi ją pažinoti“, – sako Lietuvos žaliųjų partijos, kuriai G. Umbrasienė priklausė pastaruosius septynerius metus, pirmininkė Ieva Budraitė.
„Gema Umbrasienė buvo mokytoja, patarėja ir guodėja. Tai buvo žmogus, kuris padėdavo visada kitiems, bet ne sau“, – dalinasi partijos Panevėžio skyriaus kolega Mantas Leliukas.
„Gema mano prisiminimuose liks kaip be galo šiltas žmogus, mokantis paguosti, išklausyti ir laiku rasti tinkamus žodžius. Ji buvo labai empatiška, jai rūpėjo visi gyvi sutvėrimai. Nebuvo Gemai neįveikiamų užduočių, ji puikiai mokėjo susitvarkyti su viskuo. Man ji liks tikru žmogiškumo simboliu“, – G. Umbrasienę atsimena žaliųjų Panevėžio skyriaus kolegė Sonata Sustumienė.
„Gema visuomet gebėdavo įžvelgti pozityviąją pusę, kažką teigiamo kiekvienoje situacijoje, kad ir kokia bloga ji bebūtų. Tikėdavo ir palaikydavo kiekvieną žmogų, džiaugdavosi bet kokia pergale, net ir pačia mažiausia. Gema mylėjo gamtą, gyvūnus, būtų apglėbusi visą pasaulį gerumo, šilumos ir meilės skraiste“, – šiltais prisiminimais dalinasi G. Umbrasienės kolega panevėžietis Hermanas Pribušauskas.
„Bendraudama su Gema jaučiausi tarsi po mamos sparneliu. Turbūt nėra žodžių apsakyti, kokia ji buvo tauri, dvasiška. Ji buvo didvyriškas žmogus, gebantis priimti kitą ar kitokį“, – atsiminimais dalinasi panevėžietė G. Umbrasienės žaliųjų skyriaus kolegė Rasma Pažemeckaitė.
„Gemos nuopelnai Panevėžiui ir panevėžiečiams – didžiuliai. Gaila, kad jos nuopelnai nebuvo tinkamai įvertinti“, – sako G. Umbrasienės Lietuvos žaliųjų partijos Panevėžio skyriaus kolega Evaldas Žaliukas.
Buvusi bendražygė Vilija Raubienė: „Ji buvo tikra politikė, pasirinkusi pagrindiniu savo gyvenimo keliu tarnystę Lietuvai ir jos žmonėms“
„Gema buvo visa galva aukščiau už mus visus, buvusius šalia jos. Tiek savo erudicija, tiek poelgiais, tiek mąstymu, gebėjimu bendrauti, pamatyti tuos, kuriems reikia vienokios ar kitokios paramos ar pagalbos. Mokėjo padrąsinti, paskatinti, palaikyti, o jeigu reikėdavo, pati imdavosi iniciatyvos ir veiksmų, nevengė net paprasčiausių ir juodžiausių darbų, pvz. gyvūnų prieglaudoje.
Ji niekada ir niekam neduodavo suprasti, kad yra kuo nors geresnė ar pranašesnė už kitus, todėl gal kartais kaip politikė atrodė pernelyg kukli.
Daugelį metų dirbdama vienokiose ar kitokiose pareigos savivaldoje ar politikoje ji visuomet buvo tikra idėjų generatorė ir, beje, mokėjo jas įgyvendinti arba rasti tinkamų žmonių, jos nuomone, svarbių darbų padarymui. Ji buvo tikra lyderė, todėl visuomet apie ją būrėsi žmonės.
Gema nemėgo išdavikų. Deja, ir tokių jos kelyje pasitaikydavo nemažai. Tačiau tai jos nesustabdydavo. Pasitraukus ar nutolus vieniems žmonėms, ji visuomet apie save sugebėdavo suburti kitą žmonių ratą. Ji tikrai verta atsiminimų knygos, kuriai vieno ar kito jos gyvenimo laikotarpio artimi žmonės turėtų ką papasakoti, ar parašyti.
Gema niekuomet nemėgo girtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais Panevėžiui, o kartais ir Lietuvai. Dirbdama miesto taryboje ji dažniausiai būdavo opozicijoje, todėl ne visus planus ir geras idėjas pavykdavo įgyvendinti, bet ji atkakliai keldavo, jos manymu, netinkamus miesto vadovų poelgius į viešumą, piktindavosi netinkamai ir neracionaliai naudojamais miesto biudžeto pinigais, apie tai dalijosi įrašais socialiniuose tinkluose. Jos vertybinės nuostatos kartais buvo sunkiai suprantamos žmonėms, įpratusiems daugiau imti negu duoti, todėl kartais ji būdavo nesuprasta.
Kandidatuodama į Panevėžio merus 2019 m. LŽP išleistame leidinuke Gema visgi šiek tiek savo nuopelnų ir nuveiktų darbų paminėjo. Ji rašo, kad ne be jos įsikišimo buvo išgelbėtas faktiškai bankrutuojantis Siaurukas. Vienintelio Panevėžio apskrityje pasaulinio paveldo objekto, Struvės geodezinio lanko, Šiaurės Lietuvoje įamžinimo vieta iki šiol vadinama Umbrasienės objektu. Ji prisidėjo prie strateginių turizmo maršrutų įgyvendinimo, dar 2007 m. su kolegomis inicijavo studiją „Greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ alternatyvų analizė šiaurinėje Lietuvos dalyje“, kuri įrodė, jog racionaliausia Rail Baltica trasa yra per Panevėžį.
Gemai labai rūpėjo ir miesto paveldo reikalai, todėl nemažai nuveikė ir šioje srityje. Daug prisidėjo, kad būtų sustabdytas G. Petkevičaitės-Bitės namo, Čerkeso sodybos, pastato seniausioje Panevėžio miesto vietoje Senamiesčio g. privatizavimas. Kartu su užsienio partneriais Gema 2010–2011 m. inicijavo Panevėžio Užsienio Verslo Investuotojų Asociaciją (FIBA). Ji aktyviai palaikė pirmojo daugiabučio Panevėžyje renovaciją, kai buvo renovuotas ne tik pastatas, bet ir jo inžinerinė sistema, kurios dėka pradėta naudoti saulės energija.
Gemos nuopelnas, kad Seimas išgirdo ir palaikė panevėžiečių idėją kasmet teikti G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“, kurio teikimo ceremonija kasmet jau daugelį metų vyksta Panevėžyje, nors juo apdovanojami žmonės iš visos Lietuvos. Gema daug prisidėjo ir prie kompromiso radimo su Panevėžio regiono atliekų valdymo centro kaimynystėje esančia Liūdynės bendruomene, nes pasipriešinimas prieš tokio objekto steigimą Liūdynėje buvo didelis. Gema prisidėjo ir prie priešlaikinių pensijų įstatymo atsiradimo Lietuvoje, Panevėžio gyvūnų globos draugijos ir prieglaudos Kaimiškyje įsteigimo bei plėtros ir t. t.
Dirbdama Panevėžio kolegijoje Suaugusiųjų švietimo ir mokymo centro vadove Gema įnešė daug naujų vėjų Aukštaitijos savišvietos akademijos veikloje, palaikė ir padėjo įgyvendinti ne vieną kultūrinį projektą, skirtą kolegijos dešimtmečio paminėjimui: steigiant kolegijoje Jono Jablonskio auditoriją, organizuojant šventinę konferenciją „Nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos: praeities įžvalgos“.
Kadangi pati buvo gan demokratinių pažiūrų, puikiai suprato demokratijos svarbą valstybės gyvenime. Ji palaikė ir mielai prisidėjo prie veiklų, skirtų iškilios tarpukario demokratės ir vienos iš dviejų kandidačių į prezidentus 1926-aisiais Felicijos Bortkevičienės atminimo gaivinimui Panevėžyje. Kartu bandėme aiškintis jos gimimo vietą Panevėžio rajone, viename iš Linkaučių dvarelių, organizavome jai skirtas konferencijas Troškūnuose, kur ji palaidota, bei Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Tai tik maža dalis jos inicijuotų ir įgyvendintų projektų. Kiekvienas, sutiktas jos gyvenimo kelyje vienu ar kitu laikotarpiu, turėtų ką papasakoti, galėtų Gemą nušviesti vis kitokiomis spalvomis. Ji buvo spalvinga. Beveik galėčiau teigti, kad ji buvo žmogus orkestras.
Gema niekada neteigė, kad yra neklystanti, bet sakė, kad visas klaidas reikia ištaisyti ir jas ištaisydavo. Gal todėl niekas nesugebėjo jai „prisiūti“ kokių nors negražių etikečių, apkaltinti nepotizmu ar korupciniais ryšiais, skirtingai negu kai kuriems miesto politikams, „sukurpti“ kokių nors bylų. Nuo jos viskas nubėgdavo lyg vanduo. Tikriausiai dėl to, kad ji buvo tikra politikė, pasirinkusi pagrindiniu savo gyvenimo keliu tarnystę Lietuvai ir jos žmonėms.“
Saulius Varnas, buvęs vicemeru G. Umbrasienei būnant mere: „Ji buvo ir išliks viena iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybininkų idealistų“
„Kaip žinome, „žmogus yra tuo, kuo jis tiki“. Gema tikėjo Nepriklausomos Lietuvos ateitimi. Tėvynę ateityje matė klestinčią ir vieningą, todėl sąžiningai vykdė savąjį pašaukimą ir pareigą.
Nežiūrint, kad po pasitraukimo iš savivaldybės mūsų bendravimas nebuvo toks dažnas ir reguliarus, Gema vis vien išlieka mano gyvenime labai artimas ir brangus žmogus, nes kartu su ja ir Gintaru Šileikiu (tuometiniu miesto Tarybos pirmininku) peržengėme tą mirties baimės ribą, kai buvo mums pranešta telefonu, kad OMON smogikai atvažiuoja suimti mūsų. Mes nepabėgome, nesupanikavome, o likome laukti susitikimo su nauju likimu.
Ji taip pat kaip ir Gintaras Šileikis išliko ištikima Aukštosios taikomosios dailės ir užsienio kalbų mokyklos steigimui Panevėžyje ir, kai miesto Taryba balsavo atsisakydama įsteigti tokią mokyklą mieste, ji išliko ištikima savo įsitikinimui tokios mokyklos būtinumui ir atsistatydino, nesutikdama su tokiu Tarybos sprendimu, o laikas parodė, kad ji ir visi, kurie palaikė šią aukštosios mokyklos idėją, buvo teisūs….
Ji buvo ir išliks viena iš tų pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybininkų idealistų, kurie atsidavė didžiai tarnystei ir savo pavyzdžiu pritraukė bei užkrėtė kitus įsitraukti į bendrą darbą, o dirbdama palaikė ir rodė pasitikėjimą jais. Ji tarsi būtų įsiklausius į žymaus dvasinių praktikų mokytojo žodžius, paaiškinančius, kad Dievas iš kiekvieno mūsų laukia tik vieno – išsivaduoti iš gyvulio-žvėries ir įsileisti į save Dievą, leisti Jam apsigyventi savyje ir leisti veikti Jam per save. Tačiau visuomenėje, kurioje siaučia aistros ir įvairiausios pagundos, turbūt, kad tokioje visuomenėje visuotinio gėrio pasiekti negalima. Todėl Gema taip greitai ir sudegė, palikdama visiems mums sąžiningos savosios tarnystės pavyzdį.“
Jerutė Vaičekauskienė, ilgametė G. Umbrasienės bendražygė: „Ji buvo labai giliai atjaučianti, suprantanti kitą žmogų“
„Su Gema susipažinau, kai buvau išrinkta į pirmąją miesto tarybą, o ji tapo mere, atgavus Nepriklausomybę. Gema labai stengėsi, buvo jaunutė, mažutė, plonutė, labai miela mergaičiukė. Galvojau, kaip susitvarkys? Mano akimis, tvarkėsi puikiai.
Ji buvo labai giliai atjaučianti, suprantanti kitą žmogų. Yra man daug padėjusi sveikatos klausimais, tiesiog išgelbėjusi. Dabar, atrodo, kad kažko labai trūksta, atsirado duobė, nebėra į ką kreiptis. Pas Gemą visada buvo galima nueiti su bėda ir ji neatidėliodavo. Iš karto griebdavo ir darydavo.
Kai Leidau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės raštus, kurie nebuvo niekada išleisti pilnai, tik Gema pirmoji puolė man padėti. O kai artėjo G. Petkevičaitės-Bitės 150-asis jubiliejus, nuėjusi pas Gemą klausiau, kaip galėtume ją paminėti. Gema pasiūlė įsteigti medalį. Jau tą pačią savaitę nuvažiavo į Seimą, susitarė ir Seimas perėmė šį reikalą. Ir iš to išsivystė didelis dalykas, kiekvienais metais kovo 30 d. vyksta G. Petkevičaitės-Bitės minėjimas, teikiami medaliai nusipelniusiems žmonėms. O Gemos nepakviesdavo į tą renginį, nes buvo žmonių, norinčių teigti, kad ne Gema čia viską padarė.
Pati Gema niekada neparodydavo, kad kažkas jai yra blogai, o jaučiau, kad širdy ji viską labai išjausdavo.“
_____
Apie sunkųjį laikotarpį Nepriklausomybės pradžioje ir žaliosios politikos svarbą iš jos pačios lūpų – 2020-ųjų metų pokalbyje. Kviečiame pažiūrėti:
