Kovo 8-ąją minint Tarptautinę moterų solidarumo dieną, Lietuvos žaliųjų partija kviečia moteris dirbti 1 valanda ir 7 minutėmis trumpiau. 67 minutės atitinka 14 proc. įprastos 8 valandas trunkančios darbo dienos, o 14 proc. žymi atlyginimų atotrūkį – tiek vidutiniškai moterys uždirba mažiau už vyrus Lietuvoje.
„Kadangi vidutiniškai moterys uždirba 14 proc. mažiau, galima manyti, kad 67 minutes, ar panašų darbo dienos tarpą, dauguma moterų Lietuvoje dirba nemokamai. Žinoma, užmokesčio skirtumas priklauso nuo sektoriaus, užimamų pareigų ir kitų faktorių, tačiau kviečiame į tuos 14 proc., arba 67 minutes, pažvelgti kaip į lyčių lygybės poreikio simbolį ir būtent tiek laiko nedirbant Kovo 8-ąją visuomenei, darbdaviams ir sprendimų priėmėjams solidariai priminti, kad lyčių lygybės tikslai dar nepasiekti, o moterų padėtis darbo rinkoje vis dar mažiau palanki nei vyrų“, – sako Lietuvos žaliųjų pirmininkė Ieva Budraitė. 
Ką lemia stereotipai
Žaliųjų vadovė I. Budraitė pabrėžia, kad ženklaus moterų atlygio atotrūkio priežastys yra gilios ir kompleksinės.
„Moterys rečiau renkasi geriausiai apmokamas profesijas, pavyzdžiui, jos sudaro mažiau nei ketvirtadalį informacinių technologijų sektoriuje dirbančių žmonių. Be to, šiame sektoriuje vyrai uždirba net 41 proc. daugiau už savo koleges moteris.
Dar didesnis atotrūkis – sveikatos priežiūros sektoriuje: jis yra dominuojamas moterų, kurios jame sudaro 86 proc. darbuotojų, ir yra vidutiniškai prasčiau apmokamas nei vyrų dominuojami sektoriai. Tačiau net ir šiame moterų dominuojame sektoriuje vyrai uždirba vidutiniškai dvigubai daugiau, nes paprastai užima aukštesnes pareigas“, – sako I. Budraitė.
Tai, kad mažiau moterų dirba geriausiai apmokamuose sektoriuose, rečiau užima vadovaujančias pareigas ar derybose dėl atlyginimo yra mažiau linkusios reikalauti didesnio užmokesčio, lemia įvairūs visuomenės primetami ar netgi tėvų diegiami stereotipai, sako I. Budraitė.
„Jeigu auklėdami jaunus žmones sakome, kad „vyrai labiau tinkami lyderystei“, ar kad „moteriai svarbiausia turi būti šeima ir buitis“, ar netgi kad „vyrai yra racionalesni, moterys – emociškesnės“, sukuriame situaciją, kai darbdaviai, o taip pat ir pačios moterys darbo rinkoje nuvertina savo galimybes“, – sako I. Budraitė.
Ji primena, kad dažnos moters pajamos sumažėja joms išėjus vaiko priežiūros atostogų, kurios taip pat reiškia sudėtingesnį sugrįžimą į darbo rinką, įgūdžių praradimą ir galimą derybinių pozicijų suprastėjimą.
Be to, nemažai vaikų susilaukusių moterų sugrįžusios į darbo rinką ima dirbti ne pilnu etatu, kad galėtų derinti darbą su vaiko priežiūra. ES duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, 2022 m. trečiąjį ketvirtį ne visą darbo dieną dirbančių moterų dalis siekė 28 proc., o vyrų – 8 proc. ES valstybėse beveik pusė ne visą darbo dieną dirbančių moterų nurodo, kad asmeniniai ir šeimyniniai įsipareigojimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jos dirba mažesniu etatu. Tokią pačią priežastį įvardijo tik kas dešimtas ne pilnu etatu dirbantis vyras.
„Kaip visuomenė turime nusigręžti nuo įsitikinimo, kad vaikų priežiūra ir buitinės atsakomybės iš esmės yra moterų reikalas. Tolygesnis pareigų pasiskirstymas šeiminiuose santykiuose prisidėtų prie didesnės lygybės darbo santykiuose ir atvirkščiai“, – sako I. Budraitė.
Be to, mažesnis atlyginimas lemia ir mažesnę moterų senatvės pensiją. Pavyzdžiui, 2022 m. lapkritį moterų senatvės pensija buvo 19 proc., arba 92 eurais, mažesnė nei vyrų.
Reikalingi pokyčiai
I. Budraitė teigia, kad norint sumažinti moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus, reikia tiek stereotipų atsisakymo, tiek konkrečių politinių veiksmų.
„Lietuvoje galima rinktis 18 mėnesių trunkančias vaiko priežiūros atostogas, tačiau rasti valstybinį darželį, kuris priimtų jaunesnį negu dvejų metų vaiką, gana sunku. Tad vienas iš esminių reikiamų pokyčių – vaikų priežiūros paslaugų pasiūlos ir prieinamumo didinimas“, – sako I. Budraitė.
Dar viena priemonė – griežtas tiesioginės diskriminacijos lyties pagrindu darbovietėje draudimas. Pavyzdžio, kuris įrodytų tokio sprendimo veiksmingumą, ieškoti nereikia toli, sako I. Budraitė.
2016 m. Liuksemburgas priėmė ekonomine lyčių lygybe grindžiamą įstatymą, kuriame buvo nurodyta, kad bet kokia lyčių nelygybė darbo vietoje užtraukia darbdaviui dideles baudas. Už bet kokį darbo užmokesčio skirtumą be tikro pagrindo darbdavys galėjo būti priverstas sumokėti nuo 251 iki 25 000 eurų, priklausomai nuo skirtumo dydžio. Tai atgrasė daugelį darbdavių nuo bandymo savo darbovietėse įtvirtinti darbo užmokesčio mažinimą pagal lytį.
„Svarbu ir empatiškesnis pačių darbdavių požiūris. Jei jie labiau remtų lankstesnes darbo sąlygas, pavyzdžiui, nuotolinį darbą ir lanksčias darbo valandas, tai galėtų prisidėti prie geresnio moterų įsitraukimo į darbo rinką“, – sako I. Budraitė.
Istorija rodo, kad tikėtis, jog visiška lyčių lygybė ateis savaime ar „su laiku“ būtų naivu, sako I. Budraitė.
„Teisingesnis pajamų paskirstymas gali prisidėti prie ekonomikos augimo, todėl lyčių lygybė darbo santykiuose turi būti prioritetas. Vienas iš būdų, kaip darbdaviams ir sprendimų priėmėjams priminti apie atlyginimų nelygybės problemą – taikus protestas. Todėl visas moteris kviečiame solidarizuotis ir Kovo 8-ąją dirbti 14 proc., arba 67 minutėmis, trumpiau. Tikimės, kad visuomenei tai bus priminimas, kad XXI amžiuje viena pusė populiacijos negali būti vertinama mažiau nei kita“, – sako akcijos iniciatorė I. Budraitė.
