„Į krantą išmestą laišką butelyje randa paplūdimiu žingsniuojanti mergina. Iš butelio lengvai išslysta pageltusio popieriaus lapas, kuriame prieš kelerius metus rašytas vienišo vyriškio laiškas. Nuo tos akimirkos užsimezga jųdviejų pažintis“ – deja, tai tik vieno iš daugelio romantikų širdis virpinančių filmų scenarijus. Kaip ir kieno sąskaita tokie siužetai vystosi realybėje?
Ko ne kiekvieno mergvakario, gimtadienių, išleistuvių ir kitų švenčių tradicija tampantis laiško butelyje ritualas panašėja į masinę epidemiją. Kodėl masinę? Paaiškėtų, jei pabandytume įsivaizduoti šios pramogos mastą – kasmet susituokia daugiau nei 20 tūkst. porų, įvyksta bent 362 išleistuvės (remiantis vidurinių bei gimnazijų skaičiumi Lietuvoje), o kiek dar gimtadienių ir kitų švenčių. Pabandžius mintimis sugrįžti į paskutines vestuves ar išleistuves, kuriose teko dalyvauti, neabejoju, prisiminsite į vandenį paleistą butelį, kylantį dangaus žibintą, helio balioną ar kitą romantišką, tačiau mažai reikšmingą ir aplinkai kenksmingą pramogą.
Dažnai suvokimas apie tokių, atrodytų, nereikšmingų veiksmų mastą ateina tik tuomet, kai pasekmės ima badyti akis. Dalyvaudamas talkoje vieną po kito Galvės ežero priekrantėse rinkau butelius su laiškais viduje. Kurie ten atsidūrė ne piktybiškų gamtos teršėjų (šią problemą, panašu, jau išsprendė taromatų sistema), o užkietėjusių romantikų dėka.
Todėl jau beveik 50 metų pasaulyje minimos aplinkos apsaugos dienos proga noriu kreiptis į jaunuosius, švenčių planuotojus, abiturientus, mergvakarių dalyvius ir visus kitus romantikus, kad atkreipčiau dėmesį į šių pramogų daromą žalą aplinkai. Tos žinutės dažniausiai taip nieko ir nepasiekia, tik nežinia kiek metų lieka gulėti vandens telkinių gelmėse ir pakrantėse. Nors mokslininkai ginčijasi dėl tikslaus stiklo suirimo laikotarpio – akivaizdu, kad tai trunka ne vieną šimtmetį. O sudužusių butelių šukės kelia pavojų gyvūnų ir žmonių sveikatai. Jau ir taip turime kuo „pasigirti“ – dėl perteklinio trąšų vartojimo žemės ūkyje ir kitų taršos šaltinių Baltijos jūrą galime vadinti viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.
Nors dangaus žibintų gamintojai deklaruoja, kad jų gaminama produkcija yra draugiška aplinkai, nes žibintai yra biodegraduojantys, žala vis vien yra neišvengiama, kadangi irimo procesas trunka toli gražu ne kelias dienas, todėl kyla pavojus laukinei gyvūnijai. O ką jau kalbėti apie kylantį gaisro pavojų, jei dėl gamybos broko ar kitos klaidos deganti žibinto žvakė nukristų miškuose ar ant pastatų.
Noriu tikėti, kad XXI a. visuomenė jau yra pakankamai brandi, kad sąmoningai nekenktų sau ir aplinkai. Deja, jau ne vieną dešimtmetį kalbame apie tas pačias problemas – bėga metai, o pokyčių stinga. Tačiau keistis gali ne tik verslo įmonės, įstatymai ir teisės aktai, bet ir kiekvienas iš mūsų. Pradėkime, kad ir nuo mažų žingsnių – pavyzdžiui, nekurkime romantikos gamtos gerovės sąskaita.
Laurynas Okockis yra Lietuvos žaliųjų partijos narys, neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius.
