Prieš 30 metų Černobylio atominėje elektrinėje įvyko viena didžiausių branduolinių katastrofų. Radioaktyvus debesis pasiekė Baltarusiją, Lietuvą, Skandinavijos šalis ir net Prancūziją. Daugybė Lietuvoje gyvenančių žmonių, dirbusių likviduojat Černobylyje atominės elektrinės avariją, šiandien kenčia nuo patirtos radiacijos sukeltų ligų, kai kurie iš jų jau yra mirę taip pat nuo ligų, kurios siejamos su neigiamu katastrofos poveikiu.
Būtent Černobylio ir prieš penkerius metus Japonijoje įvykusi Fukušimos atominės elektrinės katastrofa padėjo tašką kalboms apie saugią atominę energetiką. Po Fukušimos nelaimės ne viena Europos valstybė atsisakė aktyvios atominių elektrinių plėtros, kai kurios iš jų, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, nusprendė pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Lietuvoje įvykęs referendumas taip pat aiškiai nurodė valdžiai, jog žmonėms jokie branduoliniai projektai Lietuvos teritorijoje nepriimtini.
Šiandien šalia Lietuvos sienų kyla nauja grėsmė – Baltarusijoje, Astrave, statoma atominė elektrinė, kuri, nelaimės atveju, gali tapti didele grėsme ne tik Lietuvai, bet ir visai Vakarų Europai.
Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad Baltarusijos Respublika stato atominę elektrinę, pažeisdama tarptautines Espoo ir Aarhus aplinkosaugos konvencijas. Baltarusijos atominės elektrinės projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaita iki šiol nebuvo tinkamai pristatyta Lietuvos visuomenei ir nebuvo atsakyta į Lietuvos Respublikos keliamus klausimus, vieta atominei elektrinei statyti buvo pasirinkta daugiau politiniu sprendimu, nei tinkamai išnagrinėjus alternatyvias vietas, nesilaikant tarptautinė atominės energijos agentūros TATENA rekomendacijų bei pažeidžiant geros kaimynystės principus.
Šiandienį Baltarusijos Respublikos bendravimą Lietuvai tokiu svarbiu klausimus atspindi ir praėjusį sekmadienį mano kartu su Lietuvos žaliųjų partija inicijuota kasmetinė, ketvirtus metus iš eilės rengiama „Zombių akcija“, skirta paminėti 30-osioms Černobylio AE katastrofos metinėms. Baltarusijos ambasada Vilniuje buvo įspėta, jog ateisime įteikti rezoliuciją, kurioje prašoma atsakyti į Lietuvos institucijų pateiktus klausimus, susijusius su projekto saugumu, aikštelės parinkimu, poveikio aplinkai vertinimu, radiacinės saugos užtikrinimu, evakuacijos planais, deramu visuomenės informavimu ir reikalavimu to nepadarius – sustabdyti atominės elektrinės statybas. Ambasados darbuotojai informavo, jog būsime pasitikti ir rezoliuciją priims atsakingas asmuo, tačiau sutartu laiku ambasada buvo tuščia. Pažadai ir liko pažadais, o rezoliucija buvo palikta ambasados pašto dėžutėje. Jei Baltarusijos valstybės atstovai atsisako bendrauti su Lietuvos žmonių rinktu Seimo nariu, kitaip, nei sąmoningu santykių bloginimu to nepavadinsi.
Dabartinė Baltarusijos laikysena Lietuvos atžvilgiu primena tuometinę sovietinės valdžios veiksmus, įvykus Černobylio katastrofai. Pirmieji pavojaus signalai Europą pasiekė po katastrofos praėjus kelioms paroms ne iš Maskvos, o iš Švedijos, kuri užfiksavo spinduliuotės padidėjimą. Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas oficialiai apie katastrofą prabilo tik praėjus dviem savaitėms po įvykio.
Sovietų Sąjungos tyla padarė neatitaisoma žalą daugybei žmonių, kurie, nežinodami apie avariją, gavo dideles radioaktyviosios spinduliuotės dozes. Nemanau, kad dabar turime stovėti ir laukti, prie ko prives šiandieninė Baltarusijos vyriausybės tyla.
Tik principinga Lietuvos užsienio politika, bendradarbiavimas su Europos Sąjunga ir aktyvios derybos su Baltarusija gali padėti išeiti iš šio akligatvio ir pradėti spręsti Astravo AE problemą.
Šiandien Europos Sąjungos vadovų lygmeniu Baltarusijos atominės elektrinės klausimas beveik nekeliamas. O juk jis turėtų rūpėti ne tik Lietuvai. Sunerimti dėl nesaugios atominės elektrinės turėtų ir didelė dalis Vakarų Europos, kuri, pasak Austrijos mokslininkų, ištyrusių užterštų oro srautų judėjimą avarijos atveju, taip pat pajustų didelį neigiamą katastrofos poveikį.
Seime rengiama rezoliucija dėl Astravo AE, siekiant, jog nesaugios Baltarusijos atominės elektrinės statyba būtų sustabdyta ar bent jau užtikrinta, kad joje pagaminta elektros energija jokiomis aplinkybėmis nepatektų į Lietuvą ir nebūtų parduodama Lietuvos elektros rinkoje, ir šiai nesaugiai elektrinei nebūtų leidžiama naudotis Lietuvos elektros sistemos rezerviniais pajėgumais. Gaila, jog, nepaisant jau eilę metų skambančių mano ir Lietuvos žaliųjų partijos raginimų, valstybinio masto veiksmais dėl Astravo atominės susirūpinta taip vėlai.
Užkirstas kelias naudotis Lietuvos elektros sistemos rezerviniais pajėgumais ir neįsileidimas Astravo atominėje elektrinėje pagamintos elektros energijos nors ir parodys tvirtą Lietuvos „stuburą“, tačiau neatgrasins Baltarusijos nuo planų baigti atominės elektrinės statybas.
Galbūt laikas Baltarusijai pasiūlyti bendradarbiavimą, užtikrinant šalies energijos poreikį kitomis priemonėmis? Lietuva įrodė, jog per labai trumpą laiką gali užsitikrinti energetinį saugumą ir tapti nepriklausoma nuo Rusijos dujų giganto „Gazprom“ įgeidžių ir nuotaikų svyravimų. Daugiau nei pusė Lietuvoje pagaminamos šilumos centralizuotame šildyme gaminama ne dujas, o vietinę biomasę naudojančiose katilinėse.
Neseniai apie tai kalbėjau seminare Baltarusijos žiniasklaidos ir kai kuriems valdininkų atstovams. Iškėliau idėją: panaikinus ES sankcijas Baltarusijos režimui, atsiveria platesnės galimybės dialogui ir konstruktyviam bendradarbiavimui. Manau, jog, esant deramai politinei valiai, būtų realu pritraukti pažangias Europos biomasės, vėjo ir saulės technologijas bei pasiūlyti Baltarusijai daug efektyvesnius ir pigesnius už atominę elektrinę sprendimus, leisiančius patenkinti šios šalies energetinius poreikius. Konstruktyviomis derybomis tikrai padidintume tikimybę, jog Astravo atominė elektrinė paseks Kaliningrado atominės elektrinės pavyzdžiu – darbai bus sustabdyti. Bendram Baltarusijos, Lietuvos ir visos Europos labui.
