Kai dėl rekordinių karščio bangų vieni skubėjo atsigaivinti prie vandens telkinių, kiti nerimavo dėl pasekmių derliui ar net senkančių vandens atsargų (kai kuriuose rajonuose dėl sausros net buvo skelbiama ekstremali padėtis), mes, žalieji, vieningai sutarėme – dar vienas orų ekstremumas, klimato kaita drastiškai primena apie save. Lokaliu požiūriu situacija kelia nerimą, nors ir nėra tragiška, tačiau ką apie sausrų keliamą žalą sako pasaulinio lygio rodikliai?
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, kas minutę derlingos žemės plotas sumažėja 23 ha. Remiantis 2018 m. išleistu Pasaulio dykumėjimo atlasu, jau dabar daugiau nei 75 % Žemės ploto yra pažeista intensyvios žemdirbystės ir besikeičiančio klimato, prognozuojama, kad iki 2050 m. šis skaičius gali pakilti ir virš 90 %. Sunku patikėti, tačiau kasmet nualinamas žemės plotas yra maždaug pusės Europos Sąjungos teritorijos dydžio. Žinoma, daugiausia derlingo ploto prarandama ne Europoje, o Afrikoje bei Azijoje.
Tiesioginės pasekmės neaplenkia ir žmonių. Prognozuojama, kad net 700 milijonų žmonių gali tekti palikti savo namus dėl įvairių su žemės išteklių stygiumi susijusių problemų. Alinama ne tik žemė, bet ir ES biudžetas, kadangi dėl degradacijos procesų kasmet patiriama dešimtys milijardų eurų nuostolių.
Čia, Lietuvoje, mažai apie tai kalbame, tačiau pasaulinės tendencijos akivaizdžios ir daugiau nei gąsdinančios. Tačiau kodėl šis procesas vyksta, kas jį skatina ir kaip užkirsti kelią tolesniam žemės išteklių nykimui?
Žmogaus veikla ir orų ekstremumai
Nors kyla įvairių diskusijų, dauguma mokslininkų pripažįsta, kad dirvožemio degradacijos problemas lemia tiek gamtinės, tiek antropogeninės priežastys. Kitaip tariant, ne tik kritulių kiekio svyravimai ar karščio bangos, bet ir žmogaus veikla. Jei reikėtų išskirti kelias pagrindines žemės alinimo priežastis, už kurias esame atsakingi patys, tai neabejotinai būtų masiniai miškų kirtimai, žemės ūkis ir gyvulininkystės sektorius. Kalbėdamas apie gyvulininkystę turiu omenyje situaciją, kai dėl per didelio gyvulių kiekio teritorija yra nuganoma ir skatinama žemės erozija.
Nenoriu pasakyti, kad turime kaip mat nustoti valgyti mėsą, uždaryti visus ūkius ar uždrausti nukirsti net avarinės būklės medį. Tačiau turime atrasti tinkamus sprendimus, kurie subalansuotų padėtį. Ir sprendimų yra, tačiau kaip dažnai mūsų šalyje nutinka, stinga noro ir politikų valios nustoti pataikauti stambaus verslo interesus atstovaujantiems lobistams.
Kovos prieš dykumėjimą ginklai
Nors problema globali, ją spręsti reikia imantis lokalių priemonių. Nuo problemos negalime leisti nusigręžti politikams, nes būtent politiniu lygiu priimami sprendimai gali atrasti balansą tarp ekonominių verslo interesų ir aplinkos apsaugos. Ir tai strateginės reikšmės klausimai, valstybės strateginiuose planuose turi būti numatytas žemės ūkio veiklos intensyvumo reguliavimas, kaip tai dabar daroma (nebūtinai visuomet gerai) miškininkystės sektoriuje.
Jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad problema aktuali tik Afrikos ar Azijos šalims, toli gražu taip nėra. Priežastys, kurios lemia žemės eroziją ir dykumėjimą, įgauna pagreitį ir čia. Prisiminkime pastaraisiais metais visuomenę ypač papiktinusius miškų kirtimus saugomose teritorijose. Arba padidintą metinę miškų kirtimo normą. Pastarojoje situacijoje atsakomybę turėtų prisiimti ne verslas, o būtent politikai, kurie įstatymų lygiu reglamentavo didesnius leistinus miškų kirtimo mastus. Turime užtikrinti, kad politikai tokių nepamatuotų ir potencialiai pavojingų sprendimų neatsižvelgę į visuomenės ir aplinkosaugos specialistų rekomendacijas nepriimtų.
Negalime keisti klimato, tačiau galime keisti politiką
Neatsilieka ir žemės ūkio sektorius, kurį galime vadinti tikru žemės alinimo katalizatoriumi. Tikėdamiesi didesnio derliaus, kuris neabejotinai atneštų ir didesnę ekonominę naudą, ūkininkai nualina žemę ir natūralų jos derlingumą, nes nuolat auginami jį alinantys augalai, nevykdoma sėjomaina. Tai veda prie vis gausesnio trąšų ir pesticidų poreikio, o tai savo ruožtu, kelia žalą aplinkai – vandens kokybei ir bioįvairovei. Erozijos jau paveiktas dirvožemis nebegali tinkamai įsisavinti trąšų, o tuomet jos patenka tiesiai į gruntinius bei paviršinius vandenis. Tad turime kuo plačiau diegti darnios žemdirbystės principus, skatinti smulkių, ekologiškų, perteklinio trąšų naudojimo atsisakančių ūkių kūrimąsi ir plėtrą.
Negalime pakeisti klimato, tačiau galime keisti politiką, tad anksčiau minėti šokiruojantys skaičiai ne panikai kelti, o atkreipti dėmesį į tai, apie ką mažai kalbame, nors turėtume. Minint pasaulinę kovos prieš dykumėjimą ir sausrą dieną, noriu paskatinti politikus sunerimti, imtis realių veiksmų ir esminių priemonių, šviesti visuomenę ir suinteresuotas verslo grupes, o ne primityviai pataikauti interesams. O visuomenę kviečiu reikalauti iš politikų atsakomybės, skaidrumo ir tvirto moralinio stuburo siekiant darnos santykiuose tarp visuomenės, verslo ir gamtos. Nėra stipresnio ginklo nei susitelkę, savo gerovę ginantys piliečiai.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas
