Viešojoje erdvėje kilusi diskusija apie finansinės drausmės įstatymų (ne)reikalingumą nėra bevertė. Veikiau ji suteikia galimybę darkart sąmoningai ir iš kitos perspektyvos įvertinti jau kurį laiką veikiančią tvarių finansų politiką. Gaila tik, kad diskusiją pradėjo ne premjeras, Finansų ministras ar autoritetingi ekonomistai, o Seimo Kultūros komiteto pirmininkas – ir rimta diskusija mutavo į „profesionalo“ filosofinius pamąstymus iš serijos „kaip agronomas ekonomiką taisė“.
Kultūros komiteto pirmininkas savo nuomonę kitą dieną jau švelnino ir glaistė po to, kai šalies ekonomistai stojo mūru, gindami finansinės drausmės įstatymus. Visgi norėtųsi paprastam eiliniam žmogui suprantama kalba paaiškinti, apie ką visas šis triukšmas. Patikėkite, verta turėti bent minimalų supratimą apie tai, kaip tvarkomas pagrindinis šalies pinigų kapšas – valstybės biudžetas, į kurį kiekvienas mūsų įmokame mokesčius ir iš kurio finansuojamos mokyklos, ligoninės, pensijos, kelių tiesimas, kariuomenė ir t.t.
Pradėkime nuo to, kiek mūsų valstybė surenka pajamų, t. y. kokio dydžio Lietuvos metinis „uždarbis“, iš kurio ji turės gyventi. Šiais metais planuojama turėti 8,5 mlrd. eurų mokestinių ir kitų pajamų, įskaitant ir Europos Sąjungos paramos lėšas. Išlaidų planuojama per metus turėti 9 mlrd. eurų. Taigi valstybė ir šiemet numačiusi gyventi „į skolą“: daugiau nei 500 mln. eurų biudžeto trūkumas (deficitas) turės būti padengtas skolinantis. Tai atitiktų situaciją, kai Jūs daugiau išleistumėte, nei leidžia Jūsų uždirbtos pajamos (pavyzdžiui, bankas duoda Jums galimybę pirkti į kreditą). Šiuo metu, kai bendri ekonominiai rodikliai geri, toks ribotas gyvenimas į skolą dar suvaldomas. Biudžeto trūkumas sudarys apie 1,2 proc. ekonomikos apimties (bendrojo vidaus produkto, BVP), o numatomas pačios ekonomikos augimas sieks apie 2,5 proc. BVP. Vadinasi valstybės perteklinės išlaidos (santykinai!) bus mažesnės nei tai, kiek joje išaugs prekių gamyba ir paslaugų teikimas. Jūs taip pat drąsiai gyventumėte truputį virš savo pajamų, jei žinotumėte, kad Jūsų darbinė ir finansinė padėtis gerėja.
Valstybės lygiu toks atsargus gyvenimas šiek tiek virš savo pajamų reiškia, kad valdžioje esančios politinės jėgos laikosi tam tikros finansinės disciplinos. Valdžia nepuola maloninti savo rinkėjų valstybės neuždirbtais pinigais, beatodairiškai skolindamasi ir dalindama skolintus pinigus į kairę ir dešinę. O juk kiekvienai politinei jėgai norėtųsi kuo greičiau parodyti, kaip gerėja gyvenimo sąlygos ją išrinkus. Užtenka stipriau atsukti skolų kranelį ir štai – esama gerokai daugiau lėšų pensijoms, atlyginimams, kitoms išmokoms didinti.
Kodėl gi stipriau neatsukus to kranelio dabar, kai šalį kankina emigracijos problema, kurią – supaprastintai išsireiškus – sukelia žemos lietuvių pajamos, lyginant su Vakarų valstybėmis? Galbūt esame pernelyg atsargūs, ribodami valstybės išlaidas ir skolinimąsi? Daugiau pasiskolinus dabar, galima būtų tuoj pat sparčiau padidinti gyventojų pajamas ir sulaikyti bent dalį norinčių išvykti, o gal ir kitus privilioti grįžti į Lietuvą. Juk problemą reikia spręsti dabar (tiksliau, reikėjo jau vakar), kol dar neišvyko didžioji dalis darbingų gyventojų! Spustelėkime pedalą dabar, nors ir varomi skolintu benzinu… Būtent tokius pamąstymus diskusijai teikia Kultūros komiteto pirmininkas.
Ir, nesigilinus, būtų galima greitai su juo sutikti.
O visgi turime pagalvoti ir apie tai, kad perteklinės išlaidos iškart prisideda prie bendros valstybės skolos, kuri turi būti grąžinama kartu su palūkanomis. Kas visa tai grąžins? Ogi ateities kartos. Turėtume žinoti, kad 2016 m. pabaigoje mūsų valstybės skola siekė 15,5 mlrd. eurų, t. y. valstybė (kartu ir kiekvienas mūsų) įsiskolinusi beveik dvigubai tiek, kiek per metus „uždirba“.
Ekonomistai valstybės skolos dydį matuoja lygindami jį su ekonomikos apimtimi – Lietuvos skola 2016 m. pabaigoje sudarė apie 40 proc. BVP. Prisiminkime, Europos Sąjungoje taikoma taisyklė (vienas iš vadinamųjų Mastrichto kriterijų), kad šalies skola neturi viršyti 60 proc. BVP. Taigi šiuo metu esame tikrai pavyzdingi, nors valstybė vis dar kasmet išleidžia kiek daugiau nei gauna pajamų.
Tačiau nepamirškime to, kad šalies ekonomika auga jau aštuntuosius metus, o ekonomika nuolat plėtojasi ciklais – geresnius laikus neišvengiamai keičia blogesni (sunkmečiai, krizės). Kas atsakingai galvoja apie ateitį, geresniais laikais naudoja gausesnes pajamas savo skolų atidavimui ir nepuola beatodairiškai toliau skolintis. Nes kai ateis „juodoji diena“, jau bus atliktas paruošiamasis darbas ir bus galima ramiai imti šalies išgyvenimui būtinus kreditus, nesibaiminant peržengti pavojingas ribas. Tačiau jeigu gerais laikais valstybė elgsis pernelyg švaistūniškai, ji gali atsidurti nepavydėtinoje situacijoje, kai ateis sunkmetis (taip, kaip ir atsitiko pastarosios krizės metu).
Būtent nuo to apsaugo Kultūros komiteto pirmininko, turinčio agronomo išsilavinimą, kritikuojami finansinės drausmės įstatymai. Jie uždeda apynasrį kiekvienai valdžiai, kuri mielai laisviau žiūrėtų į finansinę discipliną. Tokiu būdu konkuruojančios politinės jėgos varžosi ne dėl to, kuri iš jų valstybę daugiau praskolins, o kuri sugebės sukurti tokią aplinką, kurioje geriau plėtosis ekonomika, bus pritraukta daugiau investicijų ir sukurta daugiau darbo vietų.
Pasaulyje esama nemažai valstybių, kurių įsiskolinimai gerokai viršija minėtus 60 proc. BVP, kurie taikomi kaip riba Europos Sąjungoje. Tai kelių tipų valstybės. Vienos (Japonija, JAV, Didžioji Britanija, Kanada, Belgija, Prancūzija) – tai išsivysčiusios valstybės, kurias didelė skola slegia, bet jų nežlugdo dėl stiprios ekonomikos ir pasitikėjimo ja. Kitos (Graikija, Kipras, Italija, Portugalija, Ispanija) – tai pietinės Europos valstybės, kurių valdžios jas pavojingai praskolino, nesilaikydamos finansinės disciplinos. Dar yra ir nemažai skurdžių valstybių, kurių vadovai jas „nuvaro nuo kojų“ tiesiog iš nesugebėjimo tvarkyti finansus ar šalies gyventojų interesų nepaisymo. Lietuva nepretenduoja nei į vieną iš šių tipų.
Lietuva valstybės finansus turi valdyti apdairiai ir tvariai. Tai reiškia, kad valdžia turi pati riboti savo finansinį apetitą ir nekrauti naštos ateities kartoms. Tik tokiu būdu valstybė turės finansinę laisvę tiek šiandien, tiek rytoj, užtikrindama teisingumą tarp dabarties ir ateities kartų. Tai yra vienas pagrindinių žaliosios politikos, kurią atstovauja Lietuvos žaliųjų partija, principų. Akivaizdu, kad „valstietis“ Kultūros komiteto pirmininkas mąsto kitaip, nors jo vadovaujama partija sakosi esanti ir žalioji. Reikia tik įsivaizduoti, kaip išsikreipė Finansų ministerijos vadovų veidai, išgirdus „profesionalo“ pasiūlymus. Populistai juk niekada nepasižymi ideologiniu nuoseklumu ir visų pirma rūpinasi rinkėjų meile.
Eureka! Geriausios mintys
Kyla vien tik man.
Belieka laurus nusiskinti
Ir jot diskusijų karan.
Tik pagalvoki – du plius du
Sumoj penki yra!
Juk visą skurdą su kaupu
Skola naikina kaip gerà! …
Renatas Miškinis yra ekonomistas, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotojas.
