Šaltinis: delfi.lt
Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas šį mėnesį paskelbė Demografijos metraštį 2011 . Manyčiau, kad tiek Lietuvos politinėms partijoms prieš rinkimus, tiek visuomenei būtų labai naudinga pavartyti šį leidinį, kuris yra lyg Lietuvos demografinis veidrodis.
Analizuojant šiame leidinyje pateiktą statistinę informaciją, galima padaryti keletą svarbių išvadų. Deja, pagrindinė išvada yra nedžiuginanti – Lietuvoje baigiasi demografinis aukso amžius ir prasideda demografinis saulėlydis (vertinant iš ekonominės perspektyvos).
Demografinis aukso amžius tyrinėtojų apibūdinamas kaip laikotarpis, kuomet vienam dirbančiajam tenka mažiausiai išlaikytinių. Tokia situacija paprastai susidaro, kai gimstamumas ima mažėti, o pagyvenusių žmonių dar nebūna daug. Tada dominuoja darbingo amžiaus žmonės, kuriems išlaikyti savo tėvus nėra sudėtinga, kadangi pastarieji sudaro tik nedidelę dalį visuomenės.
Tokią situaciją galima paaiškinti paprastai – vyresnioji karta augino daug vaikų, o patys gyveno santykinai trumpiau. Tuo tarpu gausi darbingo amžiaus grupė turi gerokai mažiau išlaikomų vaikų, o patys gyvena ilgiau. Tokia visuomenės sandara yra labai palanki sparčiam ekonominiam vystymuisi. Kadangi demografinio aukso amžiuje visuomenėje nedirbančių asmenų yra mažiausias įmanomas procentas, mokesčių sistema gali būti labai palanki verslui. Kadangi nereikia skirti daug lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, socialiniam draudimui, nėra reikalo stipriai apmokestinti darbo jėgos ir paties verslo. Sakoma, kad šiuo laikotarpiu šalys gauna „demografinius dividendus“, netgi tokių šalių kaip Vokietijos, Pietų Korėjos, Kinijos spartaus vystymosi laikotarpiai siejami su jų demografiniu aukso amžiumi.
Lietuvos demografinio aukso amžiaus pabaiga
Taigi, kurioje demografinės raidos stadijoje yra Lietuva? Deja, Lietuvos demografinis aukso amžius ką tik pasibaigė. Darbingo amžiaus asmenų dalis visuomenėje piką pasiekė 2010 m. kai sudarė 65 proc. gyventojų ir nuo to laiko mažėja (2011 m. jie sudarė 63,7 proc., 2012 m. – 63,0 proc.). Pastaruosius keletą metų kiek padidėjus gimstamumui, jaunimo iki 15 metų amžiaus dalis stabilizavosi ties 16,2 proc. riba. Taigi, sparčiausiai auganti visuomenės dalis pastaruoju metu yra pensinio amžiaus žmonės, jų 2010 m. buvo 18,8 proc., 2012 m. jau 20,8 proc. Verta pažymėti, kad prieš dešimtmetį (2001 m.) jaunimo Lietuvoje buvo daugiau negu pensinio amžiaus žmonių (atitinkamai 21,3 proc. ir 20,6 proc.).
Dar liūdniau pasidaro patyrinėjus Lietuvos demografinę piramidę. Šiuo metu 100-tui vaikų (0-14 m.) tenka net 147 pagyvenę asmenys (virš 60 m.). Jeigu pernai didžiausia gyventojų grupė buvo 20-24 metų, tai šiemet pirmauja jau 50-54 metų mažiaus grupė, kurią sudaro beveik 246 tūkst. žmonių, tuo tarpu 5-9 metų vaikų turime net 100 tūkst. mažiau (145 tūkst.). Todėl nenuostabu, kad vidutinis lietuvių amžius yra perkopęs 40 metų slenkstį. Lietuvos visuomenės senėjimas susijęs su menku gimstamumu, kuris siekia 1,55 vaiko kiekvienai moteriai (suminis gimstamumo rodiklis, aukščiausias Akmenėje – 1,85, žemiausias Utenoje – 1,28), kai tuo tarpu natūraliai kartų kaitai užtikrinti moteris turėtų pagimdyti vidutiniškai 2,1 vaiką. Taip pat nuolat ilgėja vidutinė ir tikėtina gyvenimo trukmė. Štai 2007 m. išėjusiam į pensiją 65 metų žmogui prognozuojama tikėtina gyvenimo trukmė buvo vidutiniškai 15,8 metų, tuo tarpu 2011 m. tokiam asmeniui tikėtina likusi gyvenimo trukmė pailgėjo iki 16,6 metų. Nors tai džiugi statistika senjorams, tačiau Sodrai tai nieko gero nežadančios naujienos.
Tiesa, ne visa Lietuva demografiškai yra vienalytė. Bendrame kontekste išsiskiria Vilnius. Tai bene vienintelis miestas Lietuvoje kuris turi ryškiai teigiamą natūralųjį prieaugį – 1500 žmonių gimė daugiau nei mirė. Tačiau Vilniaus suminis gimstamumo lygis atitinka vidutinį Lietuvoje ir sudaro 1,55. Teigiamas gimstamumo lygis susidaro todėl, kad Vilnius iš kitų Lietuvos regionų pritraukia daug jaunų žmonių (2011 m. į Vilnių ir Vilniaus rajoną atvyko beveik 3 tūkst. žmonių daugiau, negu iš jo išvyko į kitas Lietuvos vietas). Tokiu būdu Vilnius tik atitolina savo demografines problemas kitų Lietuvos regionų sąskaita.
Atkreiptinas dėmesys į dar vieną statistinį rodiklį – kas dešimtas Lietuvoje registruojamas naujagimis yra gimęs Jungtinėje Karalystėje. Iš viso užsienyje pernai gimė 5500 Lietuvoje užregistruotų kūdikių, tai sudaro 16 proc. visų mūsų naujagimių ir šis nuošimtis nuolat auga. Kas žino kiek jų tarpe yra potencialių Rūtų Meilutyčių? Tik kyla klausimas ar daugelis jų, gimusių užsienyje, bus taip pat patriotiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu kaip Rūta.
Kas laukia Lietuvos?
Kodėl Lietuvoje demografinis aukso amžius, trukęs beveik visą šalies nepriklausomybės laikotarpį, netapo esminio ekonominio lūžio periodu tikriausiai nebeverta diskutuoti, galima tik reziumuoti, kad per pastaruosius dvidešimt metų neišnaudojome prieš mus atsivėrusių galimybių padaryti esminiam ekonominiam šuoliui – nuolat turėjome aukštą nedarbo lygį, didelę emigraciją, o mokesčiai nebuvo nei maži nei teisingi. Tačiau dėl 1980-aisiais turėto aukšto gimstamumo lygio, darbo jėga pastarąjį dešimtmetį net ir stipriai nukraujavusi dėl emigracijos nuolat pasipildydavo jaunais žmonėmis, todėl darbdaviai galėjo ir toliau mokėti mažus atlyginimus, o darbuotojų nepritrūkdavo ir emigracijos poveikis nebuvo taip labai juntamas. Demografijos saulėlydžio artėjančios sutemos buvo juntamos tik pažvelgus į tuštėjančius mokyklų suolus, vėliau į retėjančias abiturientų gretas, o dabar jos jau po truputį pradeda pasiekti universitetų auditorijas.
Taigi darbo jėgos papildymo srautas per artimiausius keletą metų labai sparčiai seks ir kiekvienas emigrantas bus išimamas iš darbo rinkos, o jo vietos kitas jaunas tautietis nebeužims. Per ateinančius 15-20 metų iš darbo rinkos pasitrauks apie 160 tūkst. pagyvenusių žmonių daugiau, negu į ją įsilies jaunimo (jeigu migracijos saldas bus nulinis, kas mažai tikėtina). Taigi, jeigu ateityje ekonomika nesukurtų nei vienos naujos darbo vietos, o tik išlaikytų esamas, po 20-25 metų nedarbo lygis Lietuvoje nesiektų 2 proc. Sakytumėt puiku, tačiau vargu bau. Po 10-15 metų į pensiją išeis kūdikių bumo karta (baby boomers generation, Lietuvoje tai gimę 1950-60 metais kuomet gimusiųjų skaičius buvo didžiausias – siekė per 60 tūkst. naujagimių kasmet, dabar Lietuvoje gimsta perpus mažiau), kurių socialiniam išlaikymui, sveikatos priežiūrai valstybė turės skirti milžiniškus resursus, todėl Sodros biudžeto subalansuoti niekaip nepavyks, netgi suvienodinus vyrų ir moterų pensinį amžių ir jį prailginus iki 65 m. (dabar numatoma tai padaryti iki 2026 m.). Taigi, liks tik du keliai, arba mokėti juokingai mažas valstybines pensijas, kurių vargiai užtenka komunaliniams mokesčiams susimokėti, arba ir toliau ilginti pensinį amžių. Nes dar labiau apmokestinti darbo jėgą, negu ji jau yra apmokestinta, vargu ar įmanoma. Beje, ką bekalbėtų Laisvosios rinkos instituto šaukliai, visuotinio nekilnojamo turto ir automobilių mokesčių įvedimas tėra laiko klausimas.
Tačiau, jeigu ekonomika vis tik sukurs naujų darbo vietų, kurių labai reikės tam, kad valstybė sugebėtų vykdyti savo įsipareigojimus socialinėje srityje, tuomet teks įsileisti imigrantus arba susigrąžinti išvykusius lietuvius (autoriaus preliminariais skaičiavimais per ateinančius 25 metus reikės apie 100 tūkst. imigrantų norint išlaikyti dabartines darbo vietas esant sveikam nedarbo lygiui (4-5 proc.) ir kelis kartus daugiau, norint išlaikyti darbingo amžiaus grupės dalį ties dabartiniais 63 proc.).
Kadangi nei mažos pensijos, nei nuolatinis jų tolinimas, nei nepakeliami mokesčiai ar dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių imigrantų daugeliui Lietuvos gyventojų nepatiktų, dabartinė ir būsimoji valdžia privalo sukurti aiškų veiksmų planą, kuris būtų nukreiptas į gausiausią šiuo metu jaunimo grupę (20-24 mečių yra apie 240 tūkst.) ir jos išlaikymą Lietuvoje. Kito šanso, išlaikyti Lietuvos visuomenę tokią, kokią mes ją matome dabar, nebebus. Ateityje lietuvaitės staiga nepradės gimdyti mažiausiai po 3 vaikus, todėl dabar turime suteikti šiems jauniems žmonėms galimybes dirbti ir užsidirbti Lietuvoje, kurti čia šeimas ir auginti vaikus. Jeigu ši grupė pasirinks emigraciją, net ir vėlesnis gimstamumo padidėjimas ar emigracijos sumažėjimas nebegelbės Lietuvos nuo didelių socialinių problemų bei įtampų.
Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vmikelionis-lietuvos-demografinio-saulelydzio-pradzia.d?id=59353999#ixzz24Co0YqsO
