Dėl pasaulį užklupusios koronaviruso pandemijos visam medicinos sektoriui teko žaibiškai prisitaikyti prie situacijos. Ar galėjome jai pasiruošti iš anksto ir kokias pamokas vis dėlto išmokome, kalbame su dr. Svetlana Kauzoniene.
– Visą koronaviruso pandemijos laikotarpį dirbote greta medikų, akis į akį kovojančių su pavojingu virusu. Su kokiais didžiausiais praktiniais iššūkiais jiems teko susidurti?
– Tuo metu, kai visa šalis laukė žinios, kurioje ligoninėje bus nustatytas pirmasis COVID-19 atvejis, ligoninės turėjo per trumpą laiką pasiruošti priimti užsikrėtusius pacientus užtikrinant saugią aplinką ligoniams ir medicinos personalui. Reikėjo pasirūpinti tinkama įranga ir priemonėmis, pritaikyti palatas ir kitas patalpas, parengti atitinkamus saugos protokolus, sudaryti dublerių komandas, apmokyti visą ligoninės personalą (ne tik medicinos darbuotojus), kaip tvarkyti, valyti ir dirbti COVID-19 pašonėje. Tai buvo pirmasis nerimo etapas.
Užsikrėtusiųjų skaičius nuo kovo mėnesio vis augo, o vienkartinių priemonių rezervai ligoninėse tirpo. Vieno paciento ištyrimui ir gydymui, užtikrinant paciento ir ligoninės personalo saugumą, reikia kelių vienkartinių asmens apsaugos priemonių komplektų per dieną. Tiekėjai negalėjo pristatyti reikiamų prekių, nes ir jų sandėliai ištuštėjo. Šių priemonių stygius buvo juntamas visame pasaulyje. Maža to, kilo grėsmė dėl dirbtinio plaučių ventiliavimo įrangos stokos. Tad antrasis iššūkių etapas prasidėjo dėl asmens apsaugos priemonių trūkumo. Situacija dar labiau paaštrėjo, kai pradėjo sirgti gydytojai ir kitas ligoninės personalas.
– Išties, nerimą ypač kėlė didelis užsikrėtusių sveikatos priežiūros specialistų skaičius. Kaip galėjome to išvengti?
– Nežinau, ar galėjome to išvengti. Manau, kad negalėjome. Niekas neplanavo pandemijos ir nesitikėjo tokio COVID-19 poveikio, tad niekas nedavė stebuklingos instrukcijos ir suplanuoto tvarkaraščio. Sakyčiau, galėjo būti blogiau, jei ne gydytojų, slaugytojų, vairuotojų, valytojų, elektrikų, medicinos technikos inžinierių ir kitų ligoninių darbuotojų atsidavimas ir profesionalumas. Ligoninės medicininis ir nemedicininis personalas negalėjo saugiai izoliuotis namuose trijų mėnesių laikotarpiui, nes tada, kaip suprantate, sustotų ligoninės veikla ir nebūtų kam gydyti arba įsigyti reikiamą įrangą ir ją sumontuoti. Taigi, ligoninės turėjo ne tik užtikrinti pacientų gydymą, bet ir maksimaliai sudaryti saugias darbo sąlygas visam personalui. Pamokos yra išmoktos.
Tad norisi padėkoti gydytojams, slaugytojams, visiems gydymo įstaigų darbuotojams už profesionalumą. Už tai, kad nuo pandemijos pradžios jie aukojosi gydydami pacientus, atlikdami tyrimus, organizuodami saugias sąlygas, ieškodami paramos.
– Be praktinių iššūkių medikams turbūt teko patirti ir daug psichologinių išbandymų?
– Ligoninėms teko susidurti su įvairiausia kritika. Visa šalis šį pavasarį stebėjo, kaip kiekvieną dieną tai viena, tai kita ligoninė buvo viešai kritikuojama dėl neva nemokšiškai dirbančio medicinos personalo, tvarkos trūkumo ar dar ko nors. Deja, nėra lengva dirbti tokios kritikos fone, o „raganų medžioklė“ pandemijos akivaizdoje, mano nuomone, nėra tinkama priemonė spręsti netikėtai kilusias problemas.
Kartu su milžiniška psichologine įtampa darbe – lyg ėjimas į minų lauką, medicinos personalui teko ir didelis fizinis krūvis. Tai ne tik pacientų gydymas, bet ir nuolatinis vienkartinių apsaugos drabužių keitimas kiekvieną kartą įeinant pas pacientą į palatą ar užkrėstą zoną ir išeinant iš jos. Fiziškai labai vargina ir veido kaukės bei pirštinių dėvėjimas visą dieną.
Rytais važiuodama į darbą ištuštėjusiu keliu ir apsnūdusiomis gatvėmis vis pagalvodavau – visa šalis miega, tėvai neskuba į darbą, vaikai nestresuoja pusryčiaudami, gamta atsigavo, automobiliai neužteršia oro, pavojingi suodžiai nenusėda žmonių plaučiuose. Kiek vėliau grįždama namo po darbo dienos ligoninėje, vėlgi neapkrautu ir nedulkėtu keliu, pagalvodavau – susitvarkėme, rytdienai pasiruošėme.
– Kokius pokyčius politiniame lygyje turime įgyvendinti, kad kitą kartą būtume geriau pasiruošę panašioms situacijoms?
– COVID-19 aiškiai parodė, kad vienas gydytojas ar vienas ministras nepajėgs suvaldyti ekstremalios situacijos, o stebuklingų užsienio patarėjų galime ir nesulaukti. Visų pirma, valstybė turi turėti realiai veikiančius ekstremalių situacijų valdymo protokolus įvairiems atvejams, ar tai būtų gaisras, epidemija, ar branduolinis pavojus. Dėl pastarojo, kol kas girdėti tik tylios kalbos, žmonės ir vėl nežinos, ką daryti pavojaus akivaizdoje.
Planas bus išties veiksmingas, jei jame bus numatytas aiškus veiksmų ir atsakomybių protokolas, jeigu bus numatytos atsakingos institucijos, užtikrintas tarpžinybinis bendradarbiavimas. Taip pat turi būti užtikrintas tarpžinybinis veiksmų planas su bent dviem alternatyviais scenarijais. Galiausiai, reikia numatyti atitinkamas priemones ir pasirūpinti jų atsargomis, kad pakaktų net ir blogiausiam scenarijui. Be to, jų galiojimo terminas turi būti nuolat stebimas, kad priemonės būtų laiku atnaujinamos.
Visos partijos savo rinkimų programose surašo teisingus siekius, visi Lietuvai norime tik gero, bet po rinkimų siekiai tampa ne tokie ambicingi arba visai subliūška, tad palinkėčiau nesustoti ir judėti į prekį. Būkite sveiki!
Politinė reklama.
